Senatvės nereikia bijoti. Ji ne mažiau puiki nei vaikystė ir jaunystė.
…Senatvė…Ji prieis prie mūsų netikėtai, iš nugaros. Ji uždengs mums akis savo delnais ir mes ne iškart atspėsime, kas tai. Jos žingsniai jau artėja prie mūsų.
Jei netikite – prisiminkite, kokie suaugę jums atrodė dvyliktokai, kai klausėtės pirmojo skambučio. Prisiminkite, kokios senės jums atrodė trisdešimtmetės, kai jūs nusipirkote pirmuosius auskarus.
Prisiminkite, kaip juokėtės iš kitų žmonių, susituokusių 50-ies, kai pirmą kartą ėjote į pasimatymą. Siela visiškai nejaučia amžiaus ir tik veidrodis bei žmonės transporte, sakantys jums „Jūs“, patvirtina mano žodžius.
Senatvės nereikia bijoti. Ji ne mažiau puiki nei vaikystė ir jaunystė. Vaikai tai žino ir švelniai glaudžiasi prie senukų, lyg būtų sujungti vienos paslapties. Senukai sumoka mažyliams tuo pačiu švelnumu ir prieraišumu.
Iš nebūties į būtį pakviesti dieviškosios meilės, žmonės gražūs visada. Pasaulis taps plokščias ir labai nuskurs, jei mes atimsime iš jo saulėlydžio grožį ir raudonas rudeninio miško spalvas. Šiuos gamtos šedevrus žmonių pasaulyje atitinka senatvė…