Kai gyveni su žmogumi daugybę metų, susidaro įspūdis, kad žinai apie jį viską, deja, tai klaidinga nuomonė. Nė vienas žmogus negali šimtu procentų žinoti, ką galvoja kitas.
Mano močiutė ir senelis oficialioje santuokoje išgyveno 41 metus. Per tą laiką jie užaugino 3 vaikus, kurie jau spėjo padovanoti jiems 4 anūkus.
Vieną iš tų dienų, kai visa šeima susirenka kartu, jie mums papasakojo, kad nusprendė skirtis.
Mes negalėjome tuo patikėti, juk jie visą sąmoningą gyvenimą praleido kartu! Pirma, kas mums atėjo į galvą, kad jiems prasidėjo „senatvinis marazmas“, tačiau viskas pasirodė kur kas rimčiau.
Iš vaikų aš vyriausias ir visada laikiau mūsų šeimą pavyzdine. O po to, kas įvyko, ilgai negalėjau atsikvošėti.
Aš nesupratau, kas turi įvykti tarp žmonių, kad jie po šitiekos bendro gyvenimo metų ryžosi tokiam rimtam žingsniui. Nežinomybė vedė mane iš proto ir aš nusprendžiau išsiaiškinti jų skyrybų priežastį.
Jų sprendimas buvo bendras. Kaip paaiškėjo, jie pernelyg skirtingi žmonės, kad gyventų kartu. Jiems prireikė 40 metų, kad tai suvoktų.
Močiutė ėmė skųstis seneliu, kad jis nepadeda daiktų į vietas, ne taip į ją žiūri, jam negalima patikėti net nueiti į parduotuvę.
Ją veda iš kantrybės net tai, kaip jis kvėpuoja. O senelis savo ruožtu papasakojo, kad močiutė jį erzina viskuo, ką bedarytų ir tai gadina visą jo gyvenimą.
Mes, žinoma, pasiūlėme jiems neskubėti su skyrybomis, o pabandyti išsiaiškinti savo santykius, išsakyti vienas kitam visas susikaupusias nuoskaudas.
Tačiau pasirodė, kad močiutė su seneliu jau padarė visa, kas įmanoma, kad išsaugotų šeimą.
Jie lankėsi pas šeimos psichologą, važinėjo ilsėtis atskirai, net kurį laiką gyveno skyrium. Bet niekas nepadėjo ir jie nusprendė , kad jų atveju skyrybos – pati geriausia išeitis ir jokie argumentai nepakeis jų sprendimo.
Mums teko priimti jų sprendimą. Juk jie mūsų tėvai ir jų šeimyninė padėtis niekaip neatsispindės mūsų meilėje jiems.