Į mūsų ligoninės moterų konsultacijų skyrių užsirašė dar viena nėščioji. Ji niekuo neišsiskyrė iš kitų būsimų mamyčių, kurias kasdien matome savo skyriuje.
Gal šiek tiek retesnis dalykas buvo tas, kad ji laukėsi dvynių. Vaikų ji laukė, pergyveno dėl jų ir laukiančio gimdymo, uždavinėjo krūvas klausimų gydytojams.
Lankėsi visose paskirtose konsultacijose, atlikdavo visus reikiamus tyrimus.
Sąrėmiai prasidėjo naktį ir ankstyvą rytą į pasaulį atskubėjo pirmasis mažylis – sveikas berniukas. O po penkiolikos minučių atkeliavo ir jo sesutė.
Abu vaikai buvo visiškai sveiki, tačiau mergaitė ant skruosto turėjo didelį tamsų apgamą.
Taip jau išėjo, kad pirmąją į rankas motina paėmė dukrelę. Iš netikėtumo ji krūptelėjo. Paskui jos veide atsirado pasibjaurėjimas ir ji paskubėjo ją atiduoti akušerei.
Po to paėmė sūnų, neramiai ir įdėmiai jį apžiūrėjo. Berniuką ji priglaudė prie krūtinės.
Mes susižvalgėme. Pasirodė keista, bet galbūt jaunajai motinai reikia apsiprasti, susitaikyti.
Tačiau šįryt sužinojome, kad Diana parašė dukters atsisakymą. Štai kaip ji tai paaiškino:
– Vaikų tėvas mane paliko ir aš turėsiu auginti juos viena. Man per sunku.
O ką daryti su tokia mergaite? Jei šitas apgamas būtų pas berniuką, dar įmanoma susitaikyti, o dabar…visi į ją pirštais rodys. Ir į mane taip pat. Kokia gėda!
Visas mūsų skyriaus personalas buvo šokiruotas. Reikėjo skubiai kažko imtis. Visų pirma įkalbinėjome patys, paskui pasitelkėme psichologę, iškvietėme vaikų dermatologą, kuris aiškino, kad kūdikiui paaugus apgamą bus nesudėtinga pašalinti.
Deja, viskas buvo veltui. Diana išvyko namo nešina tik sūnumi. Greičiausiai dėmė tebuvo tik pretekstas.
O kitą dieną ligoninėje pasirodė jaunas vaikinas su savo mergina. Paaiškėjo, kad tai yra Dianos brolis – tikras šios mažylės dėdė.
Jis negalėjo palikti dukterėčios likimo valiai. Todėl nusprendė įsidukrinti. Žinoma, jaunuoliams teko surinkti krūvas popierių, tačiau tai buvo ne veltui. Mažylė dabar turi tikrą šeimą.
