Maža mergaitė liūdna žiūrėjo į veidrodį, kai mama šukavo jai plaukus prieš miegą.
- Mama, o būna negražių vaikų?
Mama susimąstė.
- Man atrodo, nebūna. Mažyliai lyg sutverti meilei ir susižavėjimui – jų didelės patiklios akys, kumpos nosytės ir mielos lūpytės kaip kaspinėlis. O kodėl tu klausi?
Mergaitė pritraukė kelius prie krūtinės ir atsiduso:
- Jei aš būčiau graži, ta moteris, kuri pagimdė mane iš savo pilvelio, nebūtų palikusi manęs vienos…
Mama atsisėdo šalia mažylės ir prispaudė ją prie savęs.
- Kai tu gimei, buvai gražiausia pasaulyje! Tu ir dabar tokia – žiūrėk, tavo tokie nuostabūs tankūs plaukai, tokios didelės žalios akys. Bet kuri mama svajoja apie tokią dukrelę kaip tu!
- Bet kodėl tada ji nepasiėmė manęs kartu???
Mama apkabino mažylę ir ėmė švelniai kedenti ilgus banguotus plaukus.
- Vaikučiai ne visada iškart patenka pas savo mamas. Kartais jie gimsta moterims, kurios visiškai nemoka būti mamomis, įsivaizduoji? Ir tada moteris žiūri į mažylę ir galvoja: kokia stulbinančiai graži mažylė man gimė. Kad tik greičiau rasčiau jai mamą! Ir tada ji nuveža mažylę į specialų namelį, kur vaikučiams ieško mamų.
- O mamos? Kodėl mamos pačios nepagimdo sau mažylio? – liūdesys mergaitės balse jau pavirto smalsumu.
- Būna tokių mamų, kurių pilveliuose mažyliai niekaip neatsiranda! Taip buvo ir man. Aš nusprendžiau, kad mano mažylis pasimetė, ir iškeliavau ieškoti tavęs. Štai taip ir tu gimei – o mes su tėčiu tavęs ieškojome.
- Taip išeina, aš pasimečiau??
- Ne, mažyte mano, tu atsiradai! – ir mama skambiai, laimingai nusijuokė.
- O kaip jūs su tėčiu sužinojote, kad aš jūsų dukrelė?
Mama švelniai nusišypsojo.
- Kai tik mes tave pamatėme, iškart supratome – tu ta pati mergaitė iš mūsų svajų, pati gražiausia pasaulyje! Ir mes tau pasakėme: kaip gerai, kad mes tave radome. O tu mums nusišypsojai. Ir tada mes tapome ne šiaip mama ir tėčiu, o tavo tėvais. O tu tapai ne šiaip gražia mažyle, o mūsų mylima dukrele, įsivaizduoji?
- Įsivaizduoju…- mergaitė palindo po šilta antklodėle ir svajingai prisimerkė.
Mama pabučiavo mažylę į kaktą, išjungė šviesą ir palinkėjo dukrelei labos nakties.
- Mamyte?
- Taip, mano brangute?
- Kaip būtų gerai, kad visi mažyliai greičiau rastų savo mamas ir tėčius. O tėvai – savo vaikučius! Taip?
- Taip, mano gerute. Geriau sunku ir sugalvoti!
