Galbūt jūs pagalvosite, kad aš paprasčiausiai pavargau nuo žmonių ir nusprendžiau užsisklęsti savyje, todėl nenoriu priimti svečių. Tačiau esmė visai ne tame, nors dalis tiesos yra. Po 50-ies aš truputį pasikeičiau.
Dar prieš metus-du aš pati kviesdavausi draugus ir artimuosius, o dabar net arbatos nepasiūlau atsitiktiniam svečiui. Kodėl taip?
Pirmoji priežastis – paprastas tingulys! Manęs daugiau nedžiugina svečiai ir įvairiausių patiekalų bei tortų ruošimas. Aš net bijau pagalvoti, ką reikės padaryti iki jų atėjimo ir po jų išėjimo.
Aš kai prisimenu, kaip ruošdavausi svečių atėjimui: plaudavau grindis, valydavau dulkes, vaikščiodavau po parduotuves produktų, serviruodavau stalą, gamindavau patiekalus ir gaišdavau savo laiką jiems.
O jiems išėjus plaudavau kalną indų, sekančią dieną vėl tvarkydavausi ir likdavau pavargusi ir pusalkanė.
Antroji priežastis – žmonių energetika. Man neseniai papuolė knyga, kurioje buvo parašyta, kad aplinkinių energija gali turėti įtakos dvasinei būsenai.
Po 50-ies aš pradėjau blogai miegoti, ypač po svečių negaliu užmigti iki ryto.
Trečioji priežastis – nenoras visą laiką būti namuose. Dabar aš manau, kad geriau susitikti su draugais parke, kavinėje, prekybos centre, kad nesėdėtume pastoviai tarp keturių sienų, tarp kurių būname kasdien.
Aš paprasčiausiai noriu ilsėtis ir mėgautis gyvenimu.
Aš pamėgau kavines ir restoranėlius. Man geriau susitikimui su draugėmis išsirinkti jaukią vietą, kur gražu ir skaniai kvepia. Man labai patinka ragauti naują maistą, stebėti žmones prie kaimyninių staliukų, tyliai plepėti prie kavos puodelio ar gero vyno taurės.
Kam kviesti svečius pas save? Juk šeimininkei tai vienas vargas ir rūpesčiai, o taip pat nemažos išlaidos.
Aš daugiau nenoriu leisti pusdienio virtuvėje, kad kažką pamaitinčiau, o jei pas mane visgi kažkas užeina, tai aš nė arbatos nesiūlau. Aš daugiau nebenoriu būti svetinga.
