Dedu į šaldytuvą šviežią salierą.
Uždarau dureles.
Salieras, prisimerkdamas tamsoje:
– Na ir šaltis. Kas šitie sudžiūvę agurkai?
Kiaušiniai:
– Oooo, naujokas. Kur jai tiek saliero, jos rukola dar nenudvėsė.
Parudavusi rukola iš maišelio:
– Prašyčiau neįžeidinėti. Aš jums viščiukus tuoj išperinsiu.
Kiaušiniai:
– O, tokia madinga dar buvo prieš savaitę. Aš, sako, rukola, kur čia pas jus mados skyrius. O dabar blogiau nei krienas kalba.
Rukola automatiškai:
– Veizolus išdursiu.
naujoką apsuka pieno pakelis, varškė, kažkoks niekalas ryškioje pakuotėje ir parmezano imitacija (t.y. nuolatiniai šaldytuvo gyventojai) :
– Ir iš kur čia pas mus toks gražus dėdulė atklydo? Rūkyti turi? O jeigu rasim?
Salieras išsigandęs šaukia iš visų jėgų.
Pasirodo kažkas mažas, juodas, susiraukšlėjęs ir su ragais, sako bosu:
– Nagi pasitraukit nuo jo!
– Demonas! Tuoj mano salierišką kraują ims gerti! – galvoja vargšas salieras ir iš baimės garsiai kalba.
– Durniuk, aš ne demonas. Demonas vakare ateis, ilgai ilgai žiūrės į šaldytuvo vidų liūdnomis akimis, o paskui atsikas sūrio šiknos, vyno išgers ir nueis.
Parmezano imitacija:
– NEEEEE… Kodėl visada aš?!
– Tu primeni jai gyvenimą karantine. Taigi, naujoke, atsimink taisykles. Kai užsidegs šviesa, slėpkis už varškės. Varškės ji vakarais išvis nemato.
Salieras:
– Atleiskite, o jūs kas?
– Bulvė aš.
– O kodėl su ragais?
– Pagyvenk tiek kiek aš, ir tau išaugs. Tu dar koldūnų su mamuto oda nematei…
Zoja Arefjeva
Bonusas