14:39
Į tramvajų įbėga porelė. Vyrukas su maišeliu, damutė iš jo tą maišelį ima:
– Na va, jogurto pamiršai nupirkti! O sviestą juk reikėjo imti su žalia juostele, o ne mėlyna, su mažiau riebalų…O! Aš juk šimtą kartų tau sakiau, kad nevalgau šokolado su visokiais ten riešutais ir razinomis! O tu vėl nupirkai! Aš išeisiu iš proto!!
Vyrukas čiumpa šokoladą ir įsiutęs sviedžia jį pro langą.
14:40
Į tramvajų įlipa vaikinas. Ir mato sėdinčią prie lango nenusakomo grožio merginą. Geriau, nei jo pačiose drąsiausiose, bet padoriose fantazijose. Jį lyg elektra nukrečia. Štai ji, jo likimas ir meilė iš pirmo žvilgsnio ir iki paskutinio atodūsio. Bet reikia veikti. O jį nuo jausmų ir emocijų užtrumpino. Smegenys atsisakė, raumenys irgi. Tačiau užplūdęs jausmas jau stipresnis už jį patį. Ir jis, giliavandenio aštuonkojo, staigiai išmesto į sausumą, eisena prieina prie savo išrinktosios. Jis norėjo priklaupti ant kelio, kaip riteris, tačiau aštuonkojai neturi kelių, todėl stovėdamas natūralia aštuonkojui, bet keista žmogui poza, jis pradėjo:
– Panele, jūs labai graži. Galima su jumis susipažinti? Mano vardas Sergejus.
Mergina atsisuko. Vaikinas simpatiškas ir jai iškart patiko. Tai, kad ji irgi padarė jam įspūdį, ji iškart suprato iš jo keistos įsitempusios aštuonkojo pozos. Bet moteris yra moteris. Ji turi įsitikinti pretendento tikslų rimtumu. Maža, niekinga, beveik formali materialinė auka turi būti. Nors ant liežuvio jau sukosi ir kuo greičiau norėjo nuo jo nulėkti žodis „Taip!!!“ Matydama, kad prieš ją vargšas studentas, ji nuleidžia kartelę iki minimumo ir koketiškai taria:
– O aš be šokolado nesusipažįstu.
Vaikino galvoje eilinis sprogimas, beveik tikras. Jis tikrai vargšas studentas ir kišenėje be nuolatinio bilieto – nė grašio. Pirma idiotiška mintis, pabandyti padovanoti jai vietoje šokolado savo beveik naujus 44 dydžio kedus. Tačiau net aštuonkojo smegenų pakako, kad jos atsisakytų. Panika. Mintys šokinėja. Ir svarbiausia: nejaugi dėl kažkokio šokolado jis neteks viso savo gyvenimo meilės ir bus pasmerktas amžinoms kančioms ir skausmui. Jis nežino ko imtis. Jis pasimetęs. Jis mintyse šaukia: „Padėkit! Prašau, padėkit!!!“
Pro šalį pralekia priešpriešinis tramvajus ir pro langą įskrenda šokolado plytelė su riešutais ir razinomis. Atsitrenkusi vaikinui į krūtinę, ji krenta merginai ant kelių.
Abu šypsosi iki ausų. Pradžia jų laimei padėta. Jie net nesusimąstė, iš kur atsirado šokoladas. O jis būtinai iš kažkur atsirado.
Laimė neturi nutrūkti dėl smulkmenų!
Bonusas
