Yra metas trenkti durimis ir išeiti neatsigręžus. Pyktis, sugriauti santykius, paskui laukti, kol parašys ar paskambins. Nemiegoti naktimis, verkti į pagalvę, prisiekti, kad išsiskyrimas visam laikui, paskui taikytis…
O yra metas virti barščius. Vietoje viso šito. Virti barščius ir gyventi sutarime. Tiesiog gyventi, štai ir viskas.
Štai viena mano pažįstama susirašinėjo su vyriškiu. Atsirado jausmai. Jiems abiem po 50 jau.
Ir vyriškis nupirko Oliai bilietą, pasikvietė pas save prie jūros. Išnuomojo jai atskirą butą. Protinga, praktiška, tinkama. Bilietus apmokėjo, žinoma. Pasitiko.
Ir kažkaip taip išėjo, kad jie labai patiko vienas kitam. Ir tame bute iškart ėmė kartu gyventi. Lyg būtų sukurti vienas kitam, truputį pavargę nuo nusivylimų, truputį pailsę nuo gyvenimo nelabai jauni žmonės…
Savaitę viskas ėjosi idealiai. O paskui jie susiginčijo dėl politikos. Ir susiriejo, net stogas kilnojosi. Nikolajui net rankos ėmė drebėti; ir jis pasakė kažką įžeidaus barnio įkarštyje.
Ji paraudo iš įsiūčio, suriko: „na gerai! Tuoj pamatysi!“,- nuėjo į virtuvę ir ėmė ieškoti atgalinio bilieto rytdienai. Sėdi ir ieško telefone, rankos irgi dreba. Ji nusprendė nė minutės nepasilikti čia, prie jūros, su šituo konservatoriumi ir valdžios padlaižūnu.
O bilietai brangūs, siaubas. Ir nėra tinkamo, visi su persėdimu. Olia baksnojo pirštu ekraną, ieškojo, akyse kaupėsi ašaros…Ji vis tiek rytoj išskris!
…O paskui Olia pakilo, padėjo telefoną į šalį. Nuėjo į kambarį pas Nikolajų ir tarė: „eik į parduotuvę burokėlių, Kolia. Aš virsiu barščius. Mėsa atitirpo. Nagi eik, ir nepamiršk nupirkti grietinės!“
Nikolajus nuėjo į parduotuvę. O paskui jie valgė barščius su grietine, labai skanius. O paskui Olia žiūrėjo į miegantį Nikolajų ir mąstė, kad yra vienas metas. O yra kitas. Metas trenkti durimis ir išskristi, verkti, pergyventi, iššvaistyti vėjais pinigus ir santykius – jis praėjo.
Gyvenimas – jis išvis praeina. Jis ne toks jau ir ilgas, tas gyvenimas. Kvaila švaistyti jį barniams r nesutarimams. Geriau likusį gabalėlį skirti meilei. Laimei. Koliai…
O virtuvėje aušo didelis barščių puodas. Švariai išplauti indai spindėjo ir švytėjo – Nikolajus išplovė. Ir pro langą matėsi gabalėlis jūros. Gabalėlis jūros – jį taip lengva prarasti šiame gyvenime. Štai tokia istorija – ji vis dar tęsiasi…
Ana Kirjanova
Bonusas
