Ryte supykau ant sūnaus.
Jis per klaidą paėmė mano leidimą – supainiojo – ir įsigudrino jį pamesti. Jokio kriminalo – tik sudėtinga, kol naują padarys. Atskaičiau ryte paskaitą apie nedėmesingumą.
Kol bariausi su sūnumi, dukrelė jau susiruošė į darželį.
„Greičiau!“ – skubinau sūnų, štai, sesuo jau stovi prie durų, prakaituoja, o tu dar su apatiniais.
Jis skubėjo, ruošėsi, negali rasti raktų. Gavo žodinį įspėjimą dėl neatsakingumo.
Aš burbu. Galiausiai, mes išeinam su dukrele, nesulaukusios sūnaus, o man viduje verda įtampa, suirzimas, pamiršau jam pasakyti, kad myliu jį, o man tai svarbu.
Aš fatalistė, ir štai tas „ Išeidamas akimirkai, atsisveikink amžiams“ – tai apie mane.
Ir štai mes einame į darželį, bet man viduje diskomfortas, ir aš apsisuku ir nusprendžiu palaukti sūnaus, kuris, mano paskaičiavimais, turi apsirengti ir išeiti po 5 minučių. Aš turiu jį apkabinti, susitaikyti ir priminti: netgi kai aš labai pykstu ant tavęs, aš tave myliu nė kiek ne mažiau.
Mes su Katiunia tūsinamės prie laiptinės 5, 10,15 minučių. Mes jau pavėlavom pusryčių į darželį, o ir sūnus vėluoja į mokyklą.
Aš vėl užsiplieskiu, ir kai sūnus pasirodo laiptinės duryse, vietoj „myliu“ aš šnypščiu jam : „Ko taip ilgai? Kaip galima 15 minučių mautis kelnes???“
Bubububu.
Ir čia sūnus :
– Mam, prisimeni, kartą mes grįžome iš atostogų, kur ilsėjomės tu, aš ir Katia. O tėtis tada dirbo, buvo namie. Mūsų atvykimui jis sutvarkė butą, pagamino skanią vakarienę, bet nespėjo išplauti indų. Ir štai mes įeinam į butą – ir aš iškart atkreipiau dėmesį į neplautus indus, atseit, ech, tėti, tėti. O jūs man tada atskaitėt pamokslą apie tai, kaip svarbu pastebėti gėrį, netgi jei jis eina poroje su kažkuo blogu. Ir negalima koncentruotis tik ties žmogaus nesėkmėmis, kuris labai stengėsi padaryti kažką gero.
Štai tu šiandien ryte – kaip aš tada. Nieko gero nepastebėjai…
Ir aš žiūriu į jį, mano sunerimusį mylimą viščiuką, ir staiga suprantu, koks jis teisus!
Kokią puikią pamoką sūnus pateikė mamai!
– Eikš čia, – aš atveriu glėbį ir apkabinu sūnų.
Be galo mylimą sūnų, kuris iš esmės yra vaikas visai be problemų, su humoru, sveikas, smalsus, savarankiškas, puikiai besimokantis, vakar iki nakties sprendė olimpiados uždavinius, ir išvis…Kaip aš galėjau to nepastebėti?
– Atleisk man. Aš labai tave myliu,- sakau aš.
– Aš tave labiau…
– Ne, aš.
– Ne, aš…
Žodžiu, pavėlavom visi, žinoma.
O pusryčiams – užkepėlė.
Bet užtai atstatėme meilės ir pasitikėjimo balansą šeimoje. O tai kur kas svarbiau už užkepėlę.
Olga Saveljeva
Bonusas
