Po keturiasdešimties aš pradėjau žavėtis Moterimis. Einu mūsų alėja pro suoliukus, o man priešais ateina dama-kaimynė. Jai 87 metai, ji našlė ir gyvena viena trečiame aukšte.
Eina lėtai, su lazdele, kojos smarkiai sutinusios, bet batai madingi, ant neaukštos platformos, skrybėlaitė, vasarinis midi sijonas, bliuzelė dera ir simpatiška rankinė per petį.
Įėjome mes į liftą, ji visai šalia manęs – akys jau pradėjo netekti spalvos, o buvo mėlynos, kvepia plaukų laku ir kvepalais! Ir šiek tiek korvalolu.
Sako:
– Vaikeli (!), kol važiuojam, padarykite man tokią paslaugą. Pasižiūrėkite, prašau, ar gerai išlyginta mano palaidinė, aš šiek tiek abejoju dėl klostės nugaroje, o paklausti neturiu ko…
Palaidinė buvo išlyginta nepriekaištingai, tuo ją ir įtikinau. Moteris nusišypsojo ir išlipo savo trečiam aukšte.
Aštuoniasdešimt septyni metai! Beveik be kūno jau, bet – Moteris!
Aš sužavėta.
P.S.: kai aš visai jauna atvykau į Maskvą pas savo cirkininkus, buvo taip: aš sėdėjau kartą prie Didžiojo visiškai apsvaigusi nuo sostinės didybės. Rytas, 10 valandų, man 22 ir aš tik neseniai pradėjau rūkyti. Mama, liūdnai palingavusi galvą, pasakė:
– Ką gi, uždrausti tau aš neturiu moralinės teisės, pati rūkau visą gyvenimą. Bet atsimink – 95% pradėjusių rūkyti niekada nemeta. Ir dar prisimink: jei rūkai, turėk SAVO cigaretes. Moteriai nepridera „šaudyti“ cigarečių.
Aš įsiminiau ir nuo tada rankinėje visada turiu atsargą..
Prieina Dama – lengvas vualis, skrybėlaitė, visiškai žili, netgi sidabriniai plaukai, kojinės (vasara, karštis0, bateliai stabiliu kulniuku, ištaiginga mėlyna suknelė-balachonas (medvilnė), aukšta ir tiesi. Kokių septyniasdešimt penkerių metų – tada man ai buvo amžius už mano suvokimo ribų.
Ir sako man puikiai pastatytu žemu balsu:
– Mielas vaikeli, leiskite „nušauti“ iš jūsų cigaretę? Manoji tabako parduotuvė priima prekes, taip norisi rūkyti, kad aš žvėrėju – rytinę kavą jau išgėriau, o jėgų neturiu, nusivilkti iki tolimosios tabako parduotuvės.
Aš susižavėjusi ištiesiu jai „Vegos“ pakelį, ji įstato cigaretę į keistos formos mundštuką, saldžiai užsitraukia ir:
– Kaip gi gera gyventi… Štai alkanas alkanam duonos ne visada duos, o rūkorius rūkoriui cigaretę – visada prašom! Oi, vaikeli, aš jus šokiravau? Atleiskite, prašau, aš chirurgė, mes keiksmažodžiais mąstome.
Argi ne stebuklas?!… )))
Lora Radzijevskaja
Bonusas
