Vyras su žmona nusprendė nuvažiuoti prie jūros.
Jie buvo prie jūros vieną kartą, jaunystėje, o paskui nebebuvo kada važinėti.
Dukrą ir sūnų jie siųsdavo į stovyklas prie jūros, žinoma. O patys daug dirbo. Jie gyveno kaimo tipo gyvenvietėje; daržas, ūkis, gyvuliai. Daug rūpesčių. Žmona dirbo sesele, vyras – vairuotoju. Vaikai užaugo ir ėmė gyventi atskirai, su savo šeimomis.
Štai ir tėvai susiruošė kelionėn. Ėmė rinktis nebrangius kelialapius, pasidarė užsienio pasus, kas vakarą po darbo žiūrinėjo viešbučių nuotraukas. Tai buvo įdomu ir viliojo. Labai jaudinantis užsiėmimas! Žiūrinėti valiutų kursus, viešbučių kambarius, „žvaigždutes‘, kas įeina, atsiliepimus skaityti…Atsirado daug pokalbių, netgi ginčų, bet gerų – kelionės nuojauta padarė sunkų gyvenimą visai įmanomu. Ir pinigų jie susitaupė.
O paskui žmona vieną vakarą sako vyrui: atseit, kur čia mes susiruošėm. Kvailystė kažkokia ta visa kelionė. Kam mes ūkį paliksime? Geriau pasielkime išmintingai. Tu pailsėsi su meškere prie tvenkinio, kaip visada. Aš naujus tapetus paklijuosiu. Bus gražu namuose. O pinigus atiduosime sūnui, jam reikia už butą įnašą mokėti. Ir mes jam padėsim. O nuvažiuosim kada nors kitą kartą.
Vyras sutiko. Taip protingiau, žinoma. Kam už dvi savaites atiduoti tiek pinigų, geriau sūnui atiduoti. O paskui žmona išėjo į kiemą, žiūri, vyras sėdi ant kelmo prie malkinės ir verkia. Koks siaubas, gėda kokia; suaugęs žilas vyras, sėdi, kūkčioja, ašaros bėga per raukšles, kaip mažas vaikas! Jis nemanė, kad žmona pamatys. Jis nuėjo į tolimiausią kiemo kampą, ten ir sėdėjo, ir verkė.
Jis verkė savo svajonės. Štai ir viskas. Jam nė kiek nebuvo gaila pinigų. Ne dėl pinigų jis verkė, ne dėl nuoskaudos, suteiktos žmonos, ar sūnaus, ne, žinoma. Jis verkė savo svajonės. Štai dėl tų palmių, jūros, „Egipto svintusų“, taip vienas valstietis sfinksus pavadino. Savo gyvenimo, kuris nesustabdomai ėjo į pabaigą. Tiesiog mes to nepastebime paprastai.
Žmona tylutėliai grįžo namo ir taip pat apsiverkė. Po to nusišluostė virtuviniu rankšluosčiu ašaras, pasitaisė šukuoseną, išėjo ryžtingu žingsniu į kiemą ir pakvietė vyrą. Jis priėjo, kaip niekur nieko. Ko kvietei, Tania?
Žmona stipriai apkabino vyrą. Ir pasakė, kad reikia važiuoti. Reikia skristi pas tuos svintusus, prie jūros, prie palmių, prie žuvų. Viskas nuspręsta. Tai ji iš baimės sukvailiojo. Baisu, visgi, į svetimą šalį važiuoti. Bet juk su vyru nebaisu. Atleisk, Tolia, mano išgąstis ir bailumas, atleisk man.
Jie nuskrido tada prie jūros. Ir nė minutės nesigailėjo dėl to. Jie buvo visiškai laimingi ir tas dvi savaites, ir pusmetį iki kelionės, ir iki šiol jie laimingi. Vakarais jie žiūrinėja nuotraukas iš kelionės. Ir mėgaujasi prisiminimais.
Paskui dar kur nors nuvažiuos.
Gerai, kad jie nuvažiavo, tiesa? Gerai, kad žmona suprato. Suaugę žmonės taip pat gali apsiverkti kartą gyvenime; nieko juokingo tame nėra.
Tai svajonės ilgesys. Kurią kartais taip lengva įgyvendinti.
Ana Kirjanova
Bonusas
