Kartais viskas padaryta. Visi būdai išbandyti. Pastangos įdėti. O nerimas nepraeina ir dūšią skauda. Ką daryti? Nieko.
Palaukti ir pagal galimybę – nukreipti dėmesį kitur. Vaikystėje susimušei kelį, apsidraskei – o paskui viskas užgijo ir žymės neliko.
Taip organizmas veikia, tokia jo sandara, jis pats išsigydo.
Ir išmintingasis Paracelsas ir genealusis Avicena manė, kad reikia pasikliauti dalykų prigimtimi. O prigimtis tokia : viskas, kas gyva, siekia paveikti. Tai liečia ir fizines žaizdas, ir sielos kančias, ir netgi gyvenimo situacijas. Jei nuo mūsų daugiau niekas nepriklauso, reikia pasikliauti gamta. Paracelsas ieškojo vaistų nuo sielos kančių; bet po to suprato, kad siela pati pasveiksta. Taip jau ji surėdyta. Ir gyvenimas taip sudarytas – vis tiek anksčiau ar vėliau viskas sustoja į savo vietas.
Reikia nukreipti dėmesį ir nustoti vis iš naujo „kramtyti“ tą situaciją, krapštyti skaudulį ir kasyti niežulį – tada jie greičiau užgis. Ir tai ne paguoda, o tūkstantmečių patirtis ir išminčių nuomonė. Ramybė gydo. Kartais geriau, nei agresyvus įsikišimas…
Ana Kirjanova
Bonusas
