Na ir kaip tai pavadinti? Praeitą vasarą nusipirkau šortus, gerus tokius, plačius, minkštus. O šiandien kaip ir sulaukiau vasaros, ištraukiau juos iš dėžės, o jie, bjaurybės, sudžiuvo! Ne, įlįsti į juos, aš, žinoma, galėjau. Net galima sakyti, įsispraudžiau. Bet juk jie daugiau nė velnio neplatūs! Ir čia atsižvelgiant į tai, kad aš per amžius nelaikiau savęs riebia karve.
Einu tokia per gatvę, nervingai tampydama klešnes, ir vasara man jau ne kaifas, o vienas nusivylimas. Priešais eina žmonės, o aš žvilgčioju į juos pro akinius: kaip reaguoja, ar nesmerkia, kad tokia riebi tetulė šortais apsirėdė. Kol nesuklupau. Per stebuklą ant savęs kavos neišliejau.
Po velnių, Ira! Tau keturiasdešimt penki metai, ir tau jau seniai laikas būti savimi, o ne svetimų lūkesčių atspindžiu. Kas tau įkalė į galvą mintį, kad tu būtinai turi sukelti žmonių, einančių pro tavo gyvenimą, pritarimą? Tavo ribos baigiasi lygiai ten, kur tu pradedi žvalgytis į aplinkinius, leisdama jiems spręsti, kokia tau būti.
Ar tau rengtis šortus, ar parandžą, nustatoma tik vienaip: „noriu-nenoriu“. Visa kita asmeniškai tavęs neliečia. Noras patikti aplinkiniams nepaisant savo komforto – nepasitikėjimo savimi požymis (na tai net pirmokas žino) ir visuomenės nuomonės svarbos sureikšminimas. Na kas pasikeis tavo gyvenime, jei štai ta močiutė nepritardama sucaksės pavymui? Suges nuotaika? Todėl kad jai nepatiko? Labai brandu ir konstruktyvu.
Žodžiu, pasikalbėjau aš su savimi, išgėriau savo kavą, sėdėdama ant šaligatvio bortelio (man į puodelį dar erkė įkrito, vos nesuvalgiau), nusipurčiau ir nuėjau, atkišdama saulei nuogas, nors ir ne idealias, kažkieno nuomone, kojas. O šortai vienareikšmiškai susitraukė, tai aš jums tiksliai sakau, todėl kas šią vasarą aš jaučiuosi keliskart gražesnė, nei praeitą. Vadinasi, esmė ne šortuose, o manyje.
Ira Kurman
Bonusas
