Vienas žymus rusų aktorius pasakojo, kad savo šlovės rytmetyje jis išvyko į vienas pirmųjų savo gastrolių. Užsienis. Viešbutis. Naktinis portje tiesia raktą nuo numerio. Jis pakyla, atidaro. Kambarėlis mažytis: lova, spinta, vonia.
Tačiau aktoriui atrodo, kad viskas nuostabu: vakarykštis studentas, jis dar nesijaučia žvaigžde. Drabužių pas jį irgi beveik nėra. Todėl viskas tvarkoje. Viena blogai: langų nėra. Na nieko.
Gastrolės truko savaitę. Visą savaitę jis išeidavo anksti ir grįždavo vėlai. Kaskart viešbučio personalas žiūrėjo į jį susidomėjęs.
„Aš pasakyčiau apstulbęs“, – sako aktorius.
Kartą išeidamas jis susidūrė su kambarine. Ji ėmė mojuoti rankomis ir sakyti „Big! Big!“, tačiau jis kukliai nuleidęs akis pabėgo, sušnibždėjęs „Thank You“. Jis dar nemokėjo angliškai.
Išvykimo dieną jis pakvietė į kambarį portje ir kambarinę – kad jie priimtų numerį, patikrintų , kad jis nepavogė pakabų ir šlepečių. Jie pasibeldė, nusišypsojo, užėjo.
O vėliau nutiko neįtikėtina: portje atidarė spintos duris ir…žengė pro jas. Pasirodė, kad aktorius visą savaitę pragyveno milžiniško liukso numerio su panoraminiais langais prieškambaryje. Ir nežinojo!
Jam ir negalėjo ateiti į galvą, kad jis vertas kažko didesnio, nei šis prieškambaris. Jis miegojo ant siaurutės kušetės, skirtos persiauti avalynę, o dviejų savo megztinių net nekabino į spintą. Kam? Jie juk nesiglamžo.
Aktorius pasakojo, kaip jis atsisėdo ir ėmė juoktis. O paskui pravirko. Jis gailėjosi praleistos galimybės gyventi patogiai ir juokėsi iš savo lūkesčių.
Jis nežinojo, kad nusipelno daugiau. Jis nežinojo, kad visada reikia norėti daugiau, nei duoda likimas.
Kai aš išgirdau šią istoriją, pagalvojau apie tai, kiek mūsų gyvena gyvenimo prieškambaryje ir net neįtaria, kad šalia, štai čia, už durelių – ištisas pasaulis, ištisa Narnija, didžiuliai panoraminiai langai.
Mes neieškome, neatidarome durų, mes iš anksto patenkinti tuo, kas yra.
Mes neirkluojame, mes laukiame, kol mus nuneš į krantą, kad pasakytume: o, aš čia ir norėjau! O tikrai čia?
Mes nežinome, ko iš tiesų norime. Ir nebandome ieškoti. Pasyviai plaukiame, priimdami likimo dovanas. O juk galima irtis link svajonės, galima išskleisti bures ir gaudyti palankų vėją. Galima būti dėkingais už tai, ką turime, bet vis tiek ieškoti savo „dar“.
Gyvenimas – tai galvosūkis. Kad rastume atsakymus, reikia atidaryti visas duris. Raktas būtinai laukia jūsų vienose iš jų. Ir tai bus raktas nuo kažkokių sekančių durų. Kurias dar reikės rasti…
Olga Saveljeva
Bonusas
