Pas tokią šeimininkę dulkės po lova, vaikai neišauklėti, buitis apleista ir vyras nepatenkintas.“
Šį tekstą skaičiau vidurdienį, dar nesišukavusi, o ant grindų bolavo dulkės. Tai aš netyčia aptikau vieno „Šviesuolio“ puslapį.
Jis labai populiarus ir turi daugybę abonentų. Jo puslapyje daug visokių išminties perlų, bet dar daugiau pamokymų, kokia turi būti moteris. Ir visai nieko neparašyta apie vyrus. Apie jų rūpinimąsi, dėmesingumą, meilę. Tik tai, kad moteris turi jam tarnauti (vyrui) ir būti nuolanki.
Nė vieno paprieštaravimo iš moterų komentaruose aš neradau. Kaip ir žodžių apie tai, kad moteris pirmiausia turi būti džiaugsminga ir laiminga. Ir nesvarbu – su chalatu ji savo darbo vidurdienį, ar su kombinezonu.
Kodėl mes susikuriam kumyrus, neprieštaraudamos klausom jų, galvodamos, kad jie tikrai žino, kaip mums reikia gyventi? Ir kažkodėl nemini savo vyriško vaidmens savitarpio santykiuose.
Pasaulyje tiek daug „slopintojų“, kurie slopina mūsų vidinį balsą ir neleidžia išsiskleisti mūsų esybei. Tai, kuria apdovanojo mus pati gamta – būti moterimi! Spinduliuoti džiaugsmą ir laimę! Nešti į pasaulį grožį, gerumą, švelnumą, jaukumą!
Bet juk nešti ir atiduoti, skleisti galima tik tai, ką turi savyje ir tai, kuo prisipildai. Ir kuo pripildo tave tie, kas šalia.
Bonusas
