Visą mėnesį aš repetavau prieš veidrodį, kaip susipažinsiu su ja. Žavingai šypsojausi, laikiau tiesią nugarą ir įtrauktą pilvą.
Ir kas dabar?
Mes dviese įstrigome lifte, kažkur tarp ketvirto ir penkto aukštų, ji skambina kažkokiam Romai ir nervingai pasakoja jam, kad liftas įstrigo ir jai labai baisu.
O ko bijoti?
Be manęs daugiau nieko nėra.
Aš turiu du pilnus maišus maisto, vandens ir alkoholio, tai taupant savaitei užteks.
Bet panašu, kad ji neplanuoja savaitę gyventi lifte.
Taigi, viskas prapuolė, ponai!
Telefoną aš pamiršau namie, grįžti nebuvo reikalo, aš juk išėjau pusvalandukui į parduotuvę, apsipirkti prieš svečio atėjimą.
Aš išsiėmiau iš maišelio batoną ir nusprendžiau skambinti Andriuchai batonu, nors galėjau ir dešra, ir marinuotais grybukais, tiesiog batonas gulėjo viršuje.
– Alio, Andrejau? Tai Aleksandras! Drauguži, tu jau išvažiavai pas mane? Neskubėk, aš įstrigau lifte. – (prapučiu mikrofoną), žvilgčioju į apstulbusią pakeleivę. Prispaudžiu batoną prie ausies, tęsiu:
– Taip, liftininką iškvietėme. Taip, ne vienas. Su žavia kaimyne, aš tau ją rodžiau.
– Alio (prapučiu mikrofoną). Kreipiuosi į pakeleivę, – Ryšys niekam tikęs!
Ji ištiesia man savo telefoną:
– Pabandykite telefonu, arba štai (ištraukia iš rankinės šokoladuką).
Perskambinu Andrejui šokoladuku.
– Alio! Drauguži! Pasuksiu kai mus ištrauks, ne, neatšaukiamas.
Mus ir iš tiesų greitai ištraukė.
– Jūs mane išgąsdinote! Aš pagalvojau jūs beprotis.
O aš ir pats kartais taip galvoju.
– Ateikite pas mus į 130 butą su jūsų Roma vakarienės po valandžiukės?
– Ačiū, ateisiu. – netikėtai sutiko ji.
Ji atėjo su blyneliais ir kokių dešimties metų Roma.
Buvo skanu ir linksma, aš staiga prisiminiau, kad reikia juk žavingai šypsotis, laikyti tiesią nugarą ir įtrauktą pilvą, bet buvo jau vėlu…mes susipažinome.
Senis Pochabyčius
Bonusas
