Snigo. Buvo tylu ir ramu, ir purios snaigės neskubėdamos sukosi savo keistame šokyje, lėtai artėdamos prie žemės.
Dvi mažos snaigės, skridusios šalia, užmezgė pokalbį. Kad jų nenuneštų viena nuo kitos, jos susikibo rankomis ir viena snaigė linksmai tarė:
– Koks neįtikėtinas skrydžio pojūtis!
– Mes neskrendame, mes tiesiog krentame,- liūdnai atsakė antroji.
– Greitai mes susitiksime su žeme ir pavirsime baltu puriu apklotu!
– Ne, mes lekiame pasitikti žūties, o ant žemės mums paprasčiausiai sutryps.
– Mes pavirsime upeliais ir tekėsime į jūrą. Mes gyvensime amžinai! – pasakė pirmoji.
– Ne, mes ištirpsime ir išnyksime amžiams,- paprieštaravo jai antroji.
Galiausiai joms pabodo ginčytis.
Jos atleido rankas, ir kiekviena nuskrido pasitikti likimo, kurį pati pasirinko.
Bonusas
