Vienos išmintingos senutės paklausė:
– Senele! Tu nugyvenai tokį sunkų gyvenimą, o sieloje likai jaunesnė už mus visus. Ar tu turi kokią nors paslaptį?
– Turiu, mielieji. Visą gerą, kurį man padaro, aš užrašau savo širdyje, o visą blogą – ant vandens.
Jei aš daryčiau atvirkščiai, visa mano širdis dabar būtų baisiai randuota, o šitaip ji – kaip pažadėtasis rojus.
Dievas davė mums du neįkainojamus sugebėjimus: prisiminti ir užmiršti.
Kai mums daro gera – dėkingumas reikalauja atminti tai, o kai daro bloga – meilė skatina užmiršti tai.
