Močiutė turėjo seserį, tetą Šurą, kurios šeimoje nemėgo. Žinote už ką?
Ne už tai, kad gyvena viena.
Ne už tai, kad netekėjusi ir be vaikų.
Ne už tai, kad turėjo meilužį – valdininką iš Minzdravo.
Ne už tai, kad šeimyninėse šventėse pasirodydavo tik tada, kai reikia jai, nors kviesdavo į visas.
O už tai, kad turėdavo įžūlumo atjungti namų telefoną, kai jai nesinorėdavo su niekuo kalbėtis. Ir pasitaikius pirmai galimybei, pasijungė numerio rodymą ir mokėjo už jį. Na kokia ponia, kaip tai ji renkasi, su kuo nesikalbėti?
O viskas buvo paprastai – visuose santykiuose teta Šura save mylėjo labiausiai. Ir nenorėjo nieko, kas trukdytų jos komfortui.
Ilgėjosi? Gailėjosi dėl savo pasirinkimo?
O ne.
Mirė 93 metų, iki 87 vaikščiojo su „mergaitėmis į pirtį“, pati save apsitarnavo, prieš 3 metus buvo aukštuomenės dama su baltutėliais trumpai kirptais plaukais. Iki 70 metų važinėjo su savo vedusiu meilužiu į Krymą. Vaikštinėjo po Simeizą ir gėrė vietinį vyną krantinėje. Paskui jis mirė, deja.
Įsisavino internetinio apsipirkimo džiaugsmus. Nuoširdžiai nustebdavo, kai klausdavo, ar jai nupirkti produktų – išdidžiai vardindavo visus jai žinomus pristatymo servisus.
Vandens stiklinės neprireikė.
Pamoka mums visiems – visuose santykiuose labiausiai vertinti ir mylėti save.
Vieni atėjome ir vieni išeisime. Tai ne apie dūlėjimą ir vienatvę – o būtent apie patį svarbiausią žmogų mūsų gyvenime.
Aš – Savo gyvenime. Tu – savame.
Irina Semionova
Bonusas
