Aš du metus gyvenau be karšto vandens. Tiksliau, virtuvėje jis tekėjo, o štai vonioje vos lašėjo, taigi, nebuvo įmanoma nusiprausti duše, tik kantriai prilašinti vonią per kokias 40 minučių. Kadangi praustis norisi ryte ir vakare, kiekvienas iš šeimos narių kasdien tam sugaišdavo pusantros valandos. Suprantama, kai tik kilo problema, aš paprašiau vyro iškviesti santechniką, bet jis pasakė: „Seni vamzdžiai, nuomojamas butas, ko tu nori? Juk mes nedarysime kapitalinio remonto ir negriausime sienų? Pagyvensim kaip nors taip“.
Ir mes ėmėme gyventi kaip nors taip. Neatsimenu, kodėl aš pratrūkau, bet kartą staiga sukėliau siaubingą skandalą, po kurio santechnikas buvo iškviestas.
Meistras išėjo po 5 minučių, ir aš pagalvojau, kad viskas beviltiška. Atsukau kraną, ir iš ten kliostelėjo galinga rudo vandens srovė.
Pasirodo, vamzdyje susikaupė rūdys, tereikėjo porą kartų stuktelėti, ir kamštis dingo. Suprantate? Du metai be karšto vandens – vienas skambutis ir keletas judesių.
Aš pasiruošusi lengvai pripažinti, kad esmė mūsų ypatingame aplaidume, tačiau panašias istorijas aš stebiu netikėtai dažnai.
Draugai 10 metų gyveno nejaukiame ankštame bute, kuriame amžinai trūko vietos. Jie taip jo nemėgo, kad net nenorėjo remontuoti. Galų gale spjovė į viską ir nusprendė persikelti, nors labai mylėjo savo rajoną. Ėmė ruoštis ir aptiko senų daiktų kaupyklą: drabužius, rūpestingai sudėtus į lagaminus ir laikomus ant spintos; antresoles, prigrūstas neįvykusio remonto medžiagų; lentynas, užstatytas neišpakuotomis knygų dėžėmis ir dievas žino kokiomis smulkiomis šiukšlėmis – nuo neužbaigto rankdarbio iki suvenyrų iš senų kelionių; sandėliuką su močiutės kilimu, sulankstoma lova ir sulūžusia skalbimo mašina. Pasirodė, namie daugybė tamsių kampų, iš kurių iššluodavo šiukšles, tačiau niekada ten rimtai nepažiūrėdavo ir nesitvarkydavo. Jie staiga išsiaiškino, kad patys reikalingiausi jų daiktai telpa į kelis krepšius, o tie 18 maišų važiuos į šiukšlyną.
Žinote, kai aš pas juos užsukau, moteris verkė. Todėl kad suprato: tuos 10 metų ji galėjo gyventi žymiai jaukiau ir paprasčiausiai laimingiau.
Tačiau yra žmonių, kurie įsigudrina tokiomis pat sąlygomis egzistuoti savo pačių kūne.
Skauda. Skauda galvą, nesmarkiai, tačiau metai iš metų, negalavimo dienos susideda į mėnesius, bet viską galima iškęsti ir su viskuo susitaikyti. Todėl kad migrena nepagydoma, mes juk žinome.
O paskui žmogus staiga patenka pas gydytoją ir sužino, kad situacija pataisoma (ne, ne giljotina, tačiau kažkokiais preparatais, neskaitant nuskausminamųjų). Ir buvo galima nesikankinti šitiek laiko.
Tas pats vyksta su psichologinėmis problemomis, kurios neišvengiamos, todėl kad „pasaulis toks“, o ir pats tu netobulas.
Žmonės kovoja su jomis metų metus, kol pasiekę patį dugną sužino, kad daug kas koreguojama antidepresantais ne tik kol tampa „pakenčiama“, bet ir iki visai padorios gyvenimo kokybės.
Šie du žodžiai – „gyvenimo kokybė“ – esminiai. Jie ne apie tai, kiek tu uždirbi ir kur poilsiauji. Jie apie tai, kiek tau tenka kentėti. Su kuo tenka taikstytis, kiek dažnai sukąsti dantis, primerkti akis ir nesidairyti aplink, kol netaps truputėlį lengviau. Nesvarbu, fizinį skausmą tu kenti, nejaukumą ar santykius, kuriuos kažkodėl reikia išsaugoti.
Vienąkart paaiškėja,kad tu kenti daugiau, nei gyveni. Ir tai pusė bėdos, o svarbiausia bėda tame, kad diskomfortas stulbinančiai dažnai yra visiškai nebūtinas. „Tik trečią dieną indėnas Aštrioji Akis pastebėjo, kad kameroje nėra ketvirtos sienos“. Gerai, jei sąskaitoje mėnesiai, o ne dešimtys metų.
Prašau, tikrinkite sienų, tarp kurių jūs beviltiškai užrakinti, tvirtumą. Stumkite kiekvienas duris, kurios atrodo uždarytos. Bandykite perkąsti neišsprendžiamas problemas ir neįvykdomas užduotis, kartais seni surūdiję pančiai pasirodo ne ką tvirtesni nei rožiniai pūkuoti antrankiai seksualiniams žaidimams.
Ir žymiai baisesnis už jūsų ilgalaikes problemas ir reikalingas pastangas jų sprendimui gali būti suvokimas to, kad kentėti nebuvo reikalo. Kad jūs galėjote tapti laimingi žymiai anksčiau, jau daug metų, o ne tik dabar, kai galų gale nugalėjote inerciją. Ir visa ta liūdna ir sunki gyvenimo dalis galėjo būti visiškai kitokia, o jūs nežinojote, ir nieko dabar nesugrąžinsite.
Autorė: Marta Ketro
Bonusas
