Tokias moteris už akių vadina sanatorijomis. Pas jas visada viskas prabangiai modernu. Ant viryklės – charčio sriuba, stebuklingoje krosnelėje – Buše biskvitas. Užuolaidos plevėsuoja, parketas blizga nuo vaško, spintoje – parduotuvinis išdėstymas pagal pustonius, po vonia – nė vieno tuščio šampūno buteliuko. Iš unitazo galima valgyti. Ant grindų galima miegoti. O langai tokie skaidrūs, kad galima įžiūrėti Nelsono koloną ir Laisvės statulą.
Pas mano pažįstamus viskas atrodė analogiškai. Žmona sukosi namuose, bėgiojo į paštą ir cheminę valyklą, tampė vaikus į darželį, mokyklą, institutą. Pati nešė kilimus ant sniego, keitė laidus ir santechniką. Tuo pačiu dirbo buhaltere dviejose įmonėse.
Tu batus nusivalei?
Vyras, atsakingas darbuotojas, į namus grįždavo kaip į sanatoriją. Vakarieniaudavo tyloje, skaitydavo laikraštį, žiūrėdavo „Kaimo valandą“, pliuškendavosi duše. Per visą gyvenimą nė karto nesudėjo nešvarių indų į kriauklę, neįmetė drabužių į skalbyklę, nepaklojo lovos. O paskui ji netikėtai mirė ir jų namai subyrėjo į atsargines dalis. Jis savaitėmis nesivalė dantų, todėl kad neturėjo supratimo, kur užkrito jo šepetėlis ir nuoširdžiai stebėjosi, kas nutiko šaldytuvui. Juk jame visada būdavo daug maisto. Todėl greitai susiorientavo ir atsivedė į namus naują „kambarinę“.
Kartą prieš Naujuosius aš nuvykau į prekybos centrą ir iš esmės prisipirkau girliandų, citrusinių, eglės burbulų. Tuo metu susitikinėjau su vaikinu, ir mes ruošėmės atšvęsti kartu. Todėl pirkinius planavau vežti pas jį. Kai išrūšiavau viską į maišus, suvokiau, kad šie nepakeliami ir nusprendžiau paskambinti MB, šeštadieniais žaidžiančiam su draugais pokerį. Šis pakėlė ragelį dešimtame pyptelėjime ir tingiai pasidomėjo:
– Brangioji, o apie ką tu galvojai, kai nesirinkdama viską krovei į krepšį? Dabar nešk.
Tuo momentu mano galvoje įvyko trumpas sujungimas ir tiesiog pamačiau, kaip „jaunikis“ patenkintas savimi paglostė savo gerokai atsikišusį pilvą ir išlygino priešininko statymą. Sukikeno. Priglaudė prie krūtinės kortų vėduoklę. Tiesą sakant, per tuos Naujuosius metus mes triumfuodami baigėme santykius.
Atsimenu knygą „Moteriškumo žavesys“, pridariusią daug triukšmo. Ji išėjo šešiasdešimtaisiais, tačiau buvo iš naujo išleista tūkstantmečio pradžioje ir pateikta kaip santuokinio gyvenimo Biblija. Joje buvo kalbama apie moterišką paklusnumą, pasiaukojimą ir apie tai, kad save geriau pamiršti, kuriant šeimą. Nežinau kaip pas mormonus, fariziejus ir sentikius, tačiau mano pasaulyje egzistuoja kitos taisyklės. Kas valgo, tas ir gamina maistą. Kas naudojasi tualetu, tas ir valo unitazą. Kas klojasi antklode, tas ir keičia užvalkalus, o ne vienas knarkia, o antras krakmolija paklodes. Duetas atliekamas dviese, o kitaip nėra prasmės.
Juk kada nors kurorto kelialapis baigsis ir teks palikti numerį.
Kada nors sanatoriją uždarys remontui arba sulygins su žeme.
Kada nors trumpametražinis filmas „Žmona, ar nusivalei batus?“ taps realybe.
Irina Govorucha
Bonusas
