Kartą vyras suprato, kad pas jį problemos su žmona. Jam pasakė vienas specialistas, kad su žmona problemos. Tereikėdavo užtrukti pusvalandžiui – ji skambindavo.
Ji pakišdavo knygas, ir filmus žiūrėdavo pagal jos pasirinkimą. Ji vertė eiti į sporto salę. Ji vertė valgyti tą maistą, kuris, jos manymu, buvo sveikas. Na, ne tai kad vertė, bet gamindavo taip, sveikai.
Ir privertė vyrą mesti rūkyti. Ir nepateisindavo susitikimų su draugais; draugai mėgo išgerti, o žmonai tai nepatiko…
Žodžiu, daug pažeminimų teko patirti tam vyrui, bet kiek daug problemų, jis suprato tik tada, kai specialistas jam atvėrė akis.
Ir suprato, kad dešimt metų gyveno pragare. Kalėjime. Ir ėmė viską daryti žmonos pykčiui, sakyti, kad ji nuplėšė jam sparnus ir visa kita.
Jis net nusprendė pagyventi atskirai, laisvėje, ir specialistas karštai jį palaikė.
Aš paklausiau: „Ką jūs turėjote, kai susituokėte?“
Vyriškis pasakė: „Nieko neturėjome. Nei mašinos, nei buto nebuvo. Ji sako, kad ištekėjo iš meilės. O dabar aš manau, specialiai išsirinko tokį nevykėlį, kad jį stumdytų“.
Aš vėl paklausiau: „O ką dabar turite?“
Mašina gera, butas, namas už miesto yra. Yra savo firma ir nedidelė gamyba. Sūnus pirmą klasę pradėjo lankyti. Dar yra sniegaeigis – su juo puiku važinėtis miške, su žmona ir sūnumi per išeigines! Šeima yra, sveikata, pinigai… Kaip gi taip? Nieko nebuvo.
O paskui susidėjote su tirone ir despote – ir viskas atsirado. Ir rūkyti metėte, ir gerti. Ir gyvenate gerai, visi jus gerbia…
Šeima, sveikata, gerovė, visuomenės pagarba – to nebuvo, o dabar yra. Pasiekėte! Laimėjote! Reiškia, vargu ar jums nuplėšė sparnus.
O skambina – todėl kad nerimauja. Ir, jei kas nutiks, puls jūsų ieškoti. Ir ras. Galbūt tai įkyrus darbas. Galbūt nereikalingas dėmesys. Spaudimas, ribų peržengimas ir išvis – nusibodo…
Bet visada verta peržiūrėti, kas buvo – ir kas yra dabar. Prieš keikiant žmoną, kuri myli ir rūpinasi kaip moka. Ir vyriškis pagalvojo.
Ir pasakė, kad jis juk myli žmoną. Ir sūnų myli. O iš draugų mažai kas liko, kas nusigėrė, kas kalėjime sėdi, tiesą sakant. Ir gamina žmona skaniai. Ir rūkyti visiškai nesinori. Ir namie labai gera, jei atvirai.
Išvis gerai, kad yra namai. Ir žmona yra. Ką gi jis darytų be žmonos?
O ir apie sparnus jis perdėjo, tikrai. Sparnų nebuvo. O dabar – yra. Žmona ir sūnus. Taip ryžtingai pasakė vyras ir nuėjo namo – tuo labiau, žmona skambino jau du kartus…
