„Na ko tu kaip mažas!“- taip žmona pasakė vyrui po gimimo dienos.
Jis pabudo anksti ryte ir prisiminė, kad jo gimtadienis. Trisdešimt septyni metai – padorus skaičius! Jis atsikėlė ir išvirė kavos. Paskui išėjo pasivaikščioti su šuniu, šiukšles išnešė. Žmona pažadino sūnų, šis vos nepramiegojo į mokyklą. Pati susiruošė. Iškepė kiaušinienės, jie greitai pavalgė ir išvažiavo į darbą. Vyras nuvežė sūnų į mokyklą, paskui žmoną į darbą; visą kelią ji kalbėjo apie kreditą ir apie tai, kad reikia rasti pinigų remontui. Paskui pats atvažiavo į darbą ir ten gerai dirbo. Kaip visada.
Paskui nuvažiavo namo. Grįžo – žmona rėkia ant sūnaus, šis blogai kontrolinį parašė. Pasivaikščiojo su šuniu. Paskui jie pavalgė kotletų su bulvėmis. Žmona išvažiavo į makiažo kursus. Vyras žiūrėjo televizorių ir tuo pačiu taisė feną. O sūnus sėdėjo prie kompiuterio ir klausėsi muzikos; apsimetė, kad mokosi. Paskui parvažiavo žmona ir jie išgėrė arbatos, žmona pasakė, kad laikas mokėti draudimą.
Vyras dar kartą pasivaikščiojo su šuniu. Ir specialiai vaikštinėjo ilgiau. Jis laukė siurprizo.
Kokia kvailystė, tiesa? Suaugęs dėdulė su barzdele vaikštinėjo ir laukė siurprizo. Sveikinimo. Jis tikėjosi, kad grįš iš lauko – ir jį pasveikins su gimtadieniu! Žinoma, dieną jam skambino mama, draugai parašė žinutes. Dvi žinutes. Ir ryšio operatorius taipogi pasveikino. Tai yra, nebuvo dėl ko nusiminti. Ir nemiegoti, paskui eiti rūkyti į lodžiją, žiūrėti į juodą dangų ir nuryti gumulą gerklėje. Juk ne mažas! Kas per sentimentai trisdešimt septynerių metų? Ir ryte jis žmonai pasakė, kad vakar buvo gimtadienis! O žmona skubėjo į darbą; ji pasveikino, žinoma. Pasakė: oi, sveikinu! O aš ir pamiršau! Kodėl tu nepriminei? Nusprendei pavaidinti įsižeidusį? Na ko tu kaip mažas, dieve mano!..
Visi mes – truputėlį maži. Visiems norisi dovanos ir siurprizo, kad tvirtai apkabintų, kad pasakytų: „spėk, kurioje rankoje dovana?“, kad duotų dėžutę su kaspinėliu, kad nupirktų ar iškeptų tortą, kad būtų šventė – nors pati mažiausia! Nors mes seniai ne maži. Bet vis tiek skaudu. Juk ir gyvenimas – toks mažytis. Ir mes – tokie mažyčiai kartais…
Ana Kirjanova
Bonusas
