Jo dantys neturi būti idealūs ir oda lengvai įdegusi, iki absoliučios ramybės sušukuoti plaukai ar chirurgiškai plona nosis.
Jo juokas turi būti nuoširdus ir tikras; kad šypsena akintų žavesiu, gebančiu pritraukti žmones, sukurdama savą gravitaciją. O akys turi būti tokios, lyg tūkstantis liepsnų užsidegė vienu metu. Ir nė joks tušas negali pakeisti šitų liepsnų.
Kad žmogus kvepėtų cinamonu ir citrininiu pyragu, o ne šleikščiai tvankiais kvepalais iš parduotuvės. Žmogui nereikia labutenų ir lakuotos šanel rankinės. Jam reikia šilto megztinio ir kojinių, kurias numezgė jo močiutė, patogių džinsų ir guminių batų, kad šokinėtų su jais po balas lietaus metu ar vaikščiotų po mišką. Jam reikia šilto palto, kad šildytų jį žiemą, o ne kailinių, kurių aukomis tapo kelios nekaltos gyvybės. Jam reikia vilnonių pirštinių, kepurės ir ilgo storo šaliko, į kuriuos susisupus pasidarytų šilta.
Ir tegu akimirkomis žmogus būna ūmus, nuobodus, pernelyg žvalus ar pernelyg pasyvus – tai vis tiek geriau, nei nenatūrali įtempta šypsena 24/7.
Žmogus turi dainuoti, dainuoti visur ir visada: moka ar nemoka. Žmogus turi juokauti, deklamuoti eiles, skaityti knygas ir klausyti tos muzikos, kuri patinka jam, tos muzikos, nuo kurios jį ims krėsti šiurpas, nuo kurios norės šokti.
Jis turi kūrenti laužą, valgyti pelenuose keptas bulves ir ant ugnies pakepintą duoną, rūgščius laukinius obuolius, šviežias avietes nuo krūmo, vogti kaimynų vyšnias, laipioti medžiais ir tvoromis, šokinėti į upę su virve, nerti po vandeniu ir užsikasti smėlyje.
Žmonės pamiršo, kad žmogus ne paveikslėlis. Žmogus – gyvas sutvėrimas.
Bonusas
