Visatos užkampyje buvo tokia parduotuvė. Iškabos čia jau seniai nebebuvo – kažkur nunešė praūžęs uraganas, o naujos šeimininkas neprikalė, nes kiekvienas vietinis gyventojas ir taip žinojo, kad parduotuvė parduoda norus. Parduotuvės asortimentas buvo milžiniškas, čia galima buvo nusipirkti praktiškai viską: didžiules jachtas, butus, santuoką, korporacijos viceprezidento postą, pinigus, vaikus, mėgstamą darbą, gražią figūrą, laimėjimą konkurse, didelius automobilius, valdžią, pasisekimą ir daug daug kitų norų. Negalima buvo nusipirkti tik gyvybės ir mirties – tuo užsiėmė pagrindinis biuras, kuris buvo įsikūręs kitoje Galaktikoje.
Kiekvienas parduotuvės lankytojas pirmiausia sužinodavo savo noro kainą.
Kainos buvo įvairios. Pavyzdžiui mėgstamas darbas kainavo stabilumo ir nuspėjamumo atsisakymą, pasiruošimą savarankiškai planuoti ir struktūrizuoti savo gyvenimą, pasitikėjimą savo jėgomis ir leidimą sau dirbti ten, kur patinka, o ne ten, kur reikia.
Valdžia kainavo šiek tiek daugiau: reikėjo atsisakyti kai kurių savo įsitikinimų, reikėjo mokėti atsakyti kitiems, mokėti viskam rasti racionalų paaiškinimą, žinoti savo kainą, o ji turėjo būti pakankamai aukšta, leisti sau sakyti „Aš“, pranešti apie save, nežiūrint, ar aplinkiniai tam pritaria, ar ne.
Kai kurios kainos atrodė keistos – ištekėjimą galima buvo gauti beveik veltui, o štai laimingas gyvenimas buvo brangus: asmeninė atsakomybė už savo laimę, mokėjimas gauti malonumą iš gyvenimo, žinoti savo norus, atsisakymas stengtis, kad atitiktum aplinkinius, mokėjimas vertinti tai, ką turi, leidimas sau būti laimingu, savo vertės ir reikšmingumo pajautimas, atsisakymas aukos „bonusų“, rizika prarasti kai kuriuos draugus ir pažįstamus.
Ne kiekvienas, atėjęs į parduotuvę, buvo pasirengęs iškart nusipirkti norą. Kai kurie, pamatę kainą, iškart nusivildavo ir išeidavo. Kiti ilgai susimąstę stovėdavo, skaičiuodavo, ką turi, ir svarstydavo, iš kur gauti dar lėšų. Kai kas imdavo skųstis dėl per didelių kainų, prašė nuolaidų arba domėjosi, ar nenusimato išpardavimas.
O buvo ir tokių, kurie mokėjo ir gaudavo savo didžiausią norą, suvyniotą į gražų, šiugždantį popierių. Į laiminguosius pavudžiai žiūrėdavo kiti pirkėjai, liežuvaudami, kad šeimininkas, tur būt, jų pažįstamas ir noras jiems teko tiesiog taip, be didelio vargo.
Parduotuvės šeimininkui dažnai siūlydavo sumažinti kainas, kad padaugėtų pirkėjų. Bet jis visada atsisakydavo, nes nuo to pablogėtų norų kokybė. Ir kai jo klausdavo, ar nebijo jis bankrutuoti, jis linksėjo galva ir atsakydavo, kad visais laikais atsiranda drąsuolių, pasiruošusių rizikuoti ir keisti savo gyvenimą, atsisakant įprasto ir žinomo gyvenimo, sugebančių patikėti savimi, turinčių jėgų ir priemonių savo norų išpildymui.
O ant parduotuvės durų jau geroką šimtmetį kabėjo skelbimas: „Jei tavo noras neišsipildys, vadinasi jis dar neapmokėtas“.
