Kartais reikia atsistoti ir ant kulniukų. Netgi, jei šimtą metų nebuvai apsiavusi batelių. Netgi, jei nėra progos. Netgi, jei su jais, atrodo, nėra kur eiti. Tiesiog patikėk: reikia iškratyti save iš žemakulnių patogių kedų ir atsistoti ant plonyčio kulniuko. Taip taip, aš kalbu apie tave! Išsitrauk pagaliau iš spintos batelius, kurie kažkada buvo patys mylimiausi, ir nustok savęs gailėtis.
Reikia atsistoti ant kulniukų, nulietų, lyg televizijos bokštas, bet jau tam, kad vėl išgirstum savo žingsnius, tikslius ir žaismingus, kaip mintys ir sprendimai. Kad visi – išgirstų ne kedų šiuršenimą, ar žemakulnių klapsėjimą, o tikslius ir tvirtus žingsnius, kaip saliutą, paskelbiantį apie tavo atėjimą.
Argi nepameni, kaip būdama penkerių, svajojai: tik užaugsiu ir vaikščiosiu ant kulniukų. Kaip ištraukdavai mamos batelius ir klapsėdama triukšmingai vaikštinėjai su jais po kambarį? Reikia apsiauti batelius su kulniukais, kad vėl išgirstum tą kaukšėjimą. Tai tavo drąsa, tavo pasitikėjimas savimi, tavo nepalenkiama valia.
Reikia apsiauti batelius taip, kaip darydavai tai anksčiau, jauna studentė: šokinėdama ant vienos kojos ir po to užsimaudama kitą batelį. Prisimeni, kojos niekada nepavargdavo, net su pačiais siauriausiais bateliais tu bėgai paskui laimę, besijuokdama ėjai kiaurai, aštria savo lakuotų batelių nosele atidarydavai bet kokias duris, kaip Pelenė, ir niekam nešaudavo į galvą tau paprieštarauti.
Atsistok ant kulniukų! Bent jau tam, kad nugara išsitiesintų, kaip styga, juk smailiakulniai sukurti karališkai laikysenai, pakeltam smakrui, žvilgsniui iš aukšto.argi ne taip buvo? Ištiesink pečius ir kojos pačios prisimins, kas tai yra eisena. Užteks jau krypuoti, kaip ančiai, nukorus nosį.
Tu visada žinojai, kad tavo gyvenimas nebus nei paprastas, nei lengvas, bet tebūnie jis gražus. Kaip lengva tapti aukštesnei už visus. Kaip puiku, kai visi atsisuka ir žiūri į tave, ir…kažkas pavydės, kažkas susižavės. Kažkas pasakys: tai nepatogu, toli nenueisi!
O, kaip jie klysta. Toli nenueisi …pasivaikščiojimo žingsniu minkštais batais. O su kulniukais – nuskrisi! Plieninė šerdis, laikanti ploną kulniuką, perauga į tave ir daugiau jokių kompromisų, jokių pusiau darbų. Viskas tik taip ir tada, kaip reikia tau. Kaip tu tiek metų apsiėjai be jų? Plėšrus snapas, kilpa ant kulno, bauginantis caksėjimas per plyteles- du maži, bet bauginantys paukščiai, bateliai suteikia tau savo sparnus, kaip Hermis -Psichopompas, sielų gabentojas.
Patikėk, tavo sielą jie palydės teisingu keliu. Juk tavo bateliai neskirti pelkėms ir purvui. Jie kilimams ir parketui, jie nebėgioja maratonų, jais spaudžia gazo pedalą, stato ant asfalto, atidarant vairuotojo dureles, stato šalia puikios formos vyriško bato. Ir šoka, šoka taip pat su jais. Kartais tai laukinis tango, kartais švelnus valsas, o būna, kad ir pasadoblis su kaulėtąją. Pačiu pakraščiu, ant briaunos, ant plauko…tik plonas kulniukas išsilaikys, pagaus lygsvarą ir bateliai, kurie prisimena kelią, nuves namo. Juk tu prisimeni, kokia tu buvai?
Olga Ivanova
