Egzistuoja tokia legenda: Kurdamas freską „Paskutinė vakarienė“, Leonardo da Vinci susidūrė su didele kliūtimi: jis turėjo pavaizduoti Gėrį, įsikūnijusį Jėzaus atvaizde, ir Blogį – Judo, nusprendusio jį išduoti, atvaizde. Leonardo kuriam laikui nutraukė darbus ir ėmėsi ieškoti idealių modelių.
Kartą, kai dailininkas klausėsi vieno choro, jis pamatė jauną dainininką, kuris puikiai tiko Jėzaus atvaizdui ir, pasikvietęs jį į dirbtuves, padarė keletą jaunuolio etiudų ir eskizų.
Praėjo trys metai. „Paskutinė vakarienė“ buvo jau beveik baigta, bet Leonardo vis dar buvo neradęs modelio Judo atvaizdui. Kardinolas, atsakingas už bažnyčios freskas, skubino dailininką, reikalaudamas, kad freska būtų užbaigta kaip galima greičiau.
Ir štai po ilgų ieškojimų, dailininkas pamatė besivoliojantį nuotekų griovyje žmogų – jauną, bet prieš laiką susenusį, murziną, girtą ir apiplyšusį. Jis jau nebeturėjo laiko etiudams, ir Leonardo įsakė savo padėjėjams atitempti valkatą tiesiai į bažnyčią, ką šie ir padarė.
Daug privargo padėjėjai, kol atitempė žmogų ir pastatė jį ant kojų. Pastarasis nesuprato, kas vyksta, o Leonardo įamžino drobėje nuodėmingumą, savimylą, piktumą, kuriuo kvėpavo valkatos veidas.
Kai jis baigė darbą, vargeta, kuris jau šiek tiek prasiblaivė, atvėrė akis, pamatė priešais save drobę ir sušuko:
— Aš jau anksčiau mačiau šį paveikslą!
— Kada? — nesuprasdamas, paklausė Leonardo.
— Prieš tris metus, iki to, kai viską praradau. Tada, kai aš giedojau chore ir mano gyvenimas buvo pilnas svajonių. Kažkoks dailininkas mane piešė Kristaus atvaizdui…
Moralė: Kiekviename žmoguje gyvuoja du kraštutinumai. Skirtumas tik tas, ką mes savyje išauklėjame.