Vakar aš didelėje parduotuvėje mačiau senuką.
Varganą ir silpną senuką su lazdele; tiksliau, su viena slidžių lazda. Turbūt su ja patogiau vaikščioti, ji sminga į ledą ir sniegą, ir ji yra lengva. Tai štai, tas senelis ėjo pamažėle, vos ne vos, tarp didelių aukštų lentynų su prekėmis. O laisvoje rankoje nešėsi krepšį. Liesas plonytis kaklas kyšo iš šaliko… Eina jis lyg šapelis vėjyje. Senukas priėjo prie lentynų su kačių maistu. Ir pastebėjo, kad to maisto beveik nėra. Visą išpirko; lentynos tuščios, tik ant viršutinės dar liko.
Jį galima pamatyti, bet pasiekti – ne! Ir pardavėjų arti nėra. Nėra ką paprašyti. Senukas apsidairė, pastatė savo lazdą, o po to patrynė delnus ir ėmė kabarotis per lentynas. Vikriai ir greitai, nors jis ir labai senas. Kaip, atleiskite, orangutangas. Aš nebūčiau galėjusi jam padėti; mes panašaus ūgio. Aš tik stovėjau apačioje ir galvojau, kad teks gaudyti senuką. Arba jis nukris man ant galvos. Tai sušvelnins smūgį. Galbūt. Bet tai vyko labai greitai, kaip pagreitintame kine. Senukas viena ranka sugriebė paketą su ėdalu, o kita tvirtai laikėsi. Paketėlius jis numetė ant grindų, daug jų. Po to nulipo ir visą ėdalą susikrovė į krepšį. Daug! Pasiėmė lazdelę ir nuėjo visai kitokiu žingsniu, taip šaunuoliškai!
Ir man pusbalsiu jis pasakė, kad jo katė neliks alkana. Jau savo katytei jis maisto tikrai parūpins. Pasidarys atsargų. Jis tarnavęs laivyne keturis metus. Ir katytei maisto jis užlips. Sau gal ir neliptų. O štai katytei – užlips bet kur! Sau atsargų jis nekaupia, pinigų nedaug. O ir prasmės nėra. O katė – tai visai kitas reikalas. Kai tu kažką turi, tu bet kur užlipsi, tiesa?
Tiesa. Todėl man visai nejuokinga ir nešlykštu žiūrėti, kaip žmonės perka atsargai sauskelnes, palutes, pašarus gyvuliams ar net tualetinį popierių. Ar žinote, kiek reikia šio popieriaus, jei šeimoje yra du ar trys vaikai? O kiek palučių ir sauskelnių jums reikia? Paprastai šeimos žmonės perka šiuos reikmenis. Ir tie, kurie kažkada, kaip ir aš, vaikiškomis rogutėmis tempė maišą miltų. Nes vaiką reikia maitinti, tačiau duonos parduotuvėje nebuvo. Nebuvo ir miltų. Pavyko nusipirkti maišą miltų už padidintą stipendiją. Lipti, taip sakant, dėl jos…
Tai pirma. O antra – kai yra kuo rūpintis, atsiranda jėgų. Ir supranti, kad tu ne kažkoks suvargęs senukas, o šaunus Baltijos laivyno jūreivis. Ir dar yra parako parakinėje!
Ir lazda ne invalido, o sportinė! Slidžių. Su ja taip pat galima apsiginti nuo priešo.
Senukas sumokėjo už ėdalą, susidėjo į krepšį ir nuėjo tuksėdamas lazdele lyg karališku skeptru. Pas savo katytę nuėjo. Tiesia nugara, nešinas atsargomis, o ne tuščiu krepšiu. Tebūnie jis sveikas. Ir kartytė – taip pat. Sunkumai praeis. Ir susidoroti su jais lengviau, kai yra tie, dėl kurių tu lipi aukštyn…
Ana Kirjanova
Bonusas
