Kartą tėtis nubaudė savo trimetę dukrą už tai, kad ji sunaudojo visą ruloną paauksuoto vyniojimo popieriaus. Pinigų stigo ir tėtis tiesiog įsiuto dėl to, kad vaikas bandė papuošti kažkokią kartoninę dėžutę be jokios priežasties.
Nežiūrint į tai, kitą rytą mažoji dukrelė atnešė tėčiui dovaną. Ji pasakė:
– Čia tau, Tėveli.
Jis buvo sutrikęs, kad dieną prieš tai jis aprėkė dukterį. Bet jo pasipiktinimas vėl išsiveržė, kai jis pamatė, kad dėžutė tuščia…Jis kreipėsi į dukrelę:
– Argi tu nežinai, kad kai dovanoja dovaną, tai tikimasi, kad dėžutėje kažkas bus? O tu man duodi tiesiog tuščią dėžutę.
Mažoji mergytė pažvelgė į tėtį pilnomis ašarų akim:
– Tėveli, ji netuščia. Aš pripildžiau ją savo bučiniais. Jie visi tavo, tėveli.
Tėtis buvo labai nustebintas. Jis atsiklaupė ant kelių, švelniai apkabino dukrelę ir maldavo jos atleidimo. Nuo tada tėtis saugojo šią vertingą dovaną šalia savo lovos keletą metų. Jei jam kažkas nesisekė, jis prisimindavo meilę ir bučinius, kuriuos padovanojo jam dukrelė. Ir tai daug svarbiau visų nesklandumų, materialaus turto ir pykčio dėl niekų.
Ar ne per dažnai mes galvojame apie materialius dalykus ir ar tik nepamirštame mes dovanoti vieni kitiems kai ką vertingesnio – meilę, šilumą, bučinius ir šypsenas…
Bonusas
