Jau kelis kartus buvo, kad aš prarasdavau viltį, žiūrėdama į situaciją iš šono. Štai pavyzdžiui, draugės vyras susirgo, paskui dar smarkiau susirgo, paskui visai smarkiai ir paniro į komą. Praeina savaitė, dvi, trys, mėnuo – o ji toliau kovoja, jo rodikliai tampa vis blogesni, jis turbūt jau seniai daugiau miręs, nei gyvas. Ir aplinkiniai ją palaiko, padeda, renka pinigus, ieško gydytojų, o patys be jos jau dūsauja ir galvoja apie tai, kad jau viskas, pabaiga, na negalima pragulėti komoje šitiek mėnesių ir išeiti iš jos netapus daržove. Arba išvis išeiti iš jos. Ir aš taip galvojau, deja. O draugė daužosi kaip į sieną – mėnesį, kitą, trečią…ir vyras atsigauna! O paskui ima sveikti tokiais tempais, kad po metų jau dalyvauja mėgėjų bėgimo varžybose.
Arba dar štai: mano klasiokas dar pradinėje mokykloje pakliuvo po mašina, buvo baisus smegenų pažeidimas, irgi koma, metai ligoninėse – išėjo visai kitas žmogus. Buvo labai protingas, neįtikėtinai žavus berniukas, o išėjo…na, baisu pasakyti, ką išgyveno jo tėvai. Jo sveikata atsistatė pakankamai greitai, tačiau asmenybė buvo jau visai visai kita. Irgi – visi aplink dūsavo, kad štai praradome vaikiną. O mama bėgiojo paskui jį, traukė iš kažkokių landynių, gydė nuo narkomanijos, verkė prieš mokytojus, nešė kyšius direktoriui. Ir štai dabar jis – tiesiog stulbinantis vyriškis. Protingas, sėkmingas, puikus vyras, rūpestingas tėvas. Ir su tėvais santykiai labai švelnūs. Ne veltui jie dėl jo kovojo.
Arba ne tokie kritiniai atvejai, o kokie nors banalūs. Aš turiu pažįstamą mergaitę – stulbinančio grožio, ilgai dirbo modeliu ir visa kita. Ištekėjo iš didelės meilės už labai protingo, tačiau neįtikėtinai negražaus vyriškio, pagimdė dukrą – tikrą tėčio kopiją! Aš paslapčia gailėjau dukrelės, galvojau, kaip gi ji gyvens su tokia išvaizda akinančios mamos fone? O mama mirė iš laimės ir nuoširdžiai laikė savo dukrą stebuklų stebuklu ir tikra grožio karaliene. Ir rengė kaip gražuolę, ir fotografavo, ir nuoširdžiai gyrėsi, ir dūsavo, kad štai kokia laimė, kad dukrai teko ir tokios akys, ir plaukai, ir šypsena. Ir čia aš žiūriu – o dukra ir iš tiesų išaugo į tikrą gražuolę! Be to, ne į standartinę, kaip mama, o į tokią – kartą pamatysi ir daugiau niekada nepamirši.
Ir šiaip: aš prieš tris metaus išvažiavau iš Maskvos ir kelios draugės turėjo paauglius vaikus, siaubingai bjaurius. Mokytis nenori, atsikalbinėja, zyzia, kelia isterikas, savo kambarius paverčia kiaulidėmis – tiesiog fui! Atvažiavau dabar, o tuos siaubingus paauglius lyg NSO paėmė ir jų vietose apgyvendino nuostabius, protingus, ironiškus ir labai labai gerus jaunuolius ir merginas. Tokius, su kuriais gali visą naktį kalbėtis ir jausti laimę.
Apie ką aš čia? Nepalikite savų, net kai jau visi aplink nusivylė ir pirštu gręžioja smilkinį – tiesiog nepalikite.
Alina Farkaš
Bonusas
