Gatvėje išgėręs pilietis neleido žiūrėti į žibintą. Jis norėjo paleisti tokį kinišką žibintą, didelės raudonos širdies formos. Reikia uždegti ugnelę, oras įkaista ir žibintas pakyla į dangų.
Pilietis įsakė visiems išeiti ir nežiūrėti. Todėl kad jis už savo pinigus pirko žibintą. Ir pats jį uždegs ir grožėsis. Išeikite visi! Mėgėjai visko už dyką. Nežiūrėkit!
Visi nuėjo, žinoma. O ir kokie ten „visi“; mama su dviem vaikais, vienas už rankutės, kitas rogėse. Mes su vyru. Ir senutė su šuneliu, aprengtu striukyte. Tikrai, negražu žiūrėti į svetimą žibintą. Žmogus sumokėjo, tegu pats ir mėgaujasi. Visiškai teisingai.
Tik šis godus žibinto savininkas niekaip negalėjo uždegti ugnelės. Spragsėjo žiebtuvėliu, bet vis nedegė. Matyt kažkoks brokuotas žibintas pakliuvo. Tačiau mama su vaikais visgi parodė, kaip teisingai uždegti. Jie nenuėjo, tiksliau, nuėjo netoli, todėl kad didesnis berniukas sustojo ir žiūrėjo į žibintą. Jis gi dar mažas, nesupranta, kad negalima už dyką žiūrėti…
Žodžiu, uždegė jie ugnelę. Ir žibintas ėmė pūstis ir virsti širdimi. O paskui pakilo. Taip lėtai. Labai lėtai…
Ir pilietis nesibarė, o rodė mažyliui, kaip žibintas skrenda. Jis kilo aukščiau ir aukščiau, labai aukštai. Jis tapo ryškia žvaigžde danguje. Visi sustojo ir žiūrėjo: mes ir senutė su šuneliu. Ir mama su vaikais.
O pilietis sakė: „žiūrėkite, jis kaip žvaigždė! Visai kaip žvaigždė, tiesa?“ ir rodė į dangų.
Tiesa. Visai kaip žvaigždė. Kalėdų žvaigždė.
Į žvaigždes galima žiūrėti už dyką. O vienam leisti žibintus labai nuobodu. O ir užsidega jie sunkokai, tiesa?
Bonusas
