90-ųjų XIX amžiaus metų pabaigoje Detroito elektros kompanijoje dirbo jaunas mechanikas už 11 dolerių per savaitę. Jis plušo po 10 valandų per dieną, o grįžęs namo dažnai po pusę nakties pradirbdavo savo daržinėje, bandydamas išrasti naujos rūšies variklį.
Jo tėvas manė, kad vaikinas veltui gaišta laiką, kaimynai vadino bepročiu, niekas netikėjo, kad iš šių užsiėmimų išeis kas nors verto, niekas, išskyrus jo žmoną…
Ji padėdavo jam dirbti naktimis, po kelias valandas laikydama virš jo galvos žibalinę lempą. Mėlo rankos, kaleno dantys, nuo šalčio ji persišaldydavo, bet…Ji taip tikėjo vyru!
Bėgo metai, ir kartą iš daržinės pasigirdo triukšmas. Kaimynai pamatė, kaip keliu be arklio, tik su vežimu važiavo beprotis ir jo žmona. Šis keistuolis buvo vardu Henris Fordas. Po kelių metų, imdamas interviu iš Fordo, kažkoks žurnalistas pasidomėjo, kuo Fordas norėtų būti kitame gyvenime, Henris atsakė paprastai: „Kuo tik nori…Kad tik kartu būtų mano žmona…“
