Iš pradžių tu kažko lauki…Labai ilgai. Tiki, tikiesi, tikrini, gal tai jau įvyko ar greitai įvyks. Na, ten pagal aplinkybes, žiūrint ko tikiesi…
O paskui ateina jausmas „ačiū, nereikia“. Ramus, tolygus, be įtampos supratimas to, kad nors tai dabar nutiks, tu jau negalėsi priimti ir pasidžiaugti tuo, kaip kažkada tikėjaisi. Todėl ačiū, nereikia. Štai dabar…štai taip…po viso šito – nereikia. Ne, aš ne kaprizinga. Nemanipuliuoju. Nedidinu kainos. Paprasčiausiai – ne.
Ir nesvarbu, kas ką suprato, nusprendė, suvokė ir galiausiai pasiryžo. Anksčiau reikėjo galvoti. Anksčiau. Traukiniai išvyksta, lėktuvai išskrenda, žmonės nustoja laukti. Viskas? Taip, viskas. Ir nereikia va šito…kaip gi taip, tai aplinkybės, kaip tu nesupranti? Suprantu. Priimu. Bet jau nebenoriu.
Akies kampu pažvelgi į tai ir galvoji: o tau nebaisu? Laidoti savo svajones nebaisu? Ne, nebaisu! Todėl kad svajonė, įžeista ilgo laukimo, jau ne svajonė. Iš jos išeina energija. Gal jau mirkime? Galim! Todėl geriau paleisti savo svajones, kai jau suprantama, kad laukimas tapo įpročiu.
Aš daugelio žmonių norėčiau paklausti, ir savęs kartais: o kodėl jūs manote, kad jūsų lauks? Štai tiek laiko, po šitiek kartų, lauks ir lauks, iš kur pas jus toks įsitikinimas, kad jūs to verti? Kad laikas, praleistas su jumis, kažkam toks neįkainojamas, kad jis neras kuo užpildyti vietoj to savo realaus gyvenimo? Žinote, net pati didžiausia meilė gali baigtis, jei visą laiką apgaudinėsite žmogaus lūkesčius. O ką jau kalbėti apie draugystę, apie darbą?
Todėl neverskite žmonių laukti. Tai gana bjauru, išgirsti atsakymą „ačiū, nereikia“. Tačiau viduje jausti tuštumą vietoj vilties irgi ne kaifas…
Jelena Šubina
Bonusas
