Vasios tėtis – aktorius-nevykėlis, paliko šeimą, kai berniukui dar nebuvo trejų metukų. Išvyko į Bulgariją ir nuo to laiko nepasirodė.
Apie motiną aš taip ir nesiryžau paklausti.
Žodžiu, nuo pat mažumės Vasios visa šeima buvo jo senelis.
Senelis dirbo dviejuose darbuose, stengėsi, bet tik visas santaupas ir pajamas rijo devyniasdešimtųjų pradžios hiperinfliacija.
Buvo sunku, ypač, kai kiti vaikai vaikų darželyje mirgėjo naujais kedais ir prilipusiu Snikersu ant skruosto, o Vasia dėl pinigų stygiaus vaikščiojo senelio suadytomis pėdkelnėmis.
Artinosi naujieji, tūkstantis devyni šimtai nutrintieji metai, berniukas svajojo, kad po egle atsiras didelė gaisrinė su kopėčiomis, ar blogiausiu atveju – žaidimų konsolė, bet pirmą sausio rytą po egle jo laukė tik sena vilnonė kojinė. O skaudžiausia, kad tai buvo senelio kojinė.
Berniukas įkišo į kojinę ranką ir atrado ten vieną vienintelį saldainį – tai buvo paprastas saldainis „Voveraitė“.
Vasios akytės ėmė blizgėti nuo ašarų ir jos ritosi skruostais, kaip neišsipildžiusios viltys.
Senelis atsiduso ir paglostė anūko galvelę. Pasakė:
– Nurimk, Vasiatka, ko verki? Nustok. Atvirkščiai, tu turi džiaugtis, kvaileli, juk tau labai labai pasisekė. Taip – tai mano kojinė, ir kas čia tokio? Tiesiog Senelis Šaltis kai buvo naktį pas mus užėjęs, nerado kitos kojinės, ne tai svarbiausia. Supranti – tai nepaprasta kojinė ir nepaprastas saldainis, dabar – tai stebuklinga kojinė ir stebuklingas saldainis.
– Stebuklingas?
– Žinoma.
– Seneli, o ką gali šitas saldainis?
– Ogi štai ką: jei tu suvalgysi jį ir padėsi kojinę čia į lentyną, tada ryte, kai tu prabusi, nutiks stebuklas – kojinėje vėl atsiras lygiai toks pat saldainis. Ir taip kiekvieną dieną, nors ir milijonus metų! Įsivaizduoji?
Vasia nusišluostė ašaras, nepatikliai pasukinėjo saldainį rankose:
– O galima pabandyti?
– Žinoma, juk jis tavo.
– O, koks skanus. Skanesnis, negu paprastas būna.
– Na žinoma…
… Ėjo laikas, stebuklinga kojinė nė karto nepavedė jos savininko, kiekvieną rytą padarydavo mažą stebuklą – šokoladinį saldainį „Voveraitė:. Vaikai darželyje labai pavydėjo, ne netikėjo pradžioje, bet auklėtoja patvirtino: „- taip, vaikai, stebuklai įvyksta retai, bet jų yra, mūsų Vasiai labai pasisekė su stebuklinga kojine“.
O štai seneliui buvo nesaldu, juk labai sunku būti kasdieniniu stebuklingos kojinės vergu. Ne visada pasisekdavo gauti būtent „Voveraitę“ (visai nebuvo atliekamų pinigų), tada buvo perkami paprastesni saldainiai ir suvyniojami į „Voveraitės“ popierėlius. Ir senelis stengėsi iš paskutiniųjų.
Ir tik tada, kai berniukas jau tapo pirmoku, jis kartą vis tik sugebėjo neužmigti beveik iki pat ryto ir pasekti – kokiu gi stebuklingu būdu kojinėje vis atsiranda naujas saldainis.
…Nuo tada praėjo jau daug metų, berniukas užaugo, vedė, susilaukė savo mažo berniuko. Senelis dar gyvas, beveik sveikas, jie gyvena visi kartu, didelėje draugiškoje šeimoje.
Prieš metus šeima susirinko prie naujametinio stalo, atėjo laikas dovanoti dovanas.
Vasios žmona padovanojo seneliui elektrinę britvą, kurios tas seniai labai troško, o proanūkis padovanojo įrėmintą savo paveikslą. Atėjo Vasios eilė ir jis be jokių skrupulų įteikė seneliui seną, vilnonę kojinę.
Senelis pažvelgė vidun ir išėmė iš ten paprastą obuolį, ir, visų nuostabai, gailiai pravirko. O paskui, lyg mažas berniukas, pašoko iš užstalės ir džiaugsmingai sušuko:
– Valio!!! Stebuklinga kojinė! O obuoliukas mano mėgstamiausias – žalias! Ačiū, Vasia! Bet žiūrėk, kad visada būtų tokie pat, girdi?
– Seneli, kam tu man tai sakai? Kojinė stebuklinga, ji tikrai ir pati žino…
…Buvo nelengva – reikalai, darbas, rūpesčiai, bet štai jau visus metus senelio stebuklingoje kojinėje kiekvieną rytą atsiranda žalias obuoliukas. Juokas juokais, bet būdavo, kad ir vidurnaktį tekdavo į parduotuvę bėgti.
Kartais Vasia išvyksta į komandiruotes, žmona klausia:
– „Tu ilgam?“
O Vasia atsako:
– „Ne, neilgam, po dviejų-trijų obuolių grįšiu“…
Bonusas
