Maskva. Autobusų stotelėje lūkuriuoja žmonės. Tarp laukiančiųjų stovi ir jauna nėščia moteris. Pilvukas yra, bet dar nelabai didelis. Netolo stotelės, atsirėmęs į gatvės apšvietimo lempos stulpą, sėdi išmaldos prašantis benamis.
Netikėtai nėščioji moteris pajuto, kad jai staiga apsisuko galva. Pirmiausia ji tiesiog atsisėdo ant suolelio, čia pat, stotelės plastikinėje erdvėje, o paskui jau ir visai nugriuvo ant šono.
Pasakoja: „Guliu lyg maišas, norėjau pagalbos šauktis, o liežuvis nesiverčia, išeina tik mykti“.
Žmonės…Normalūs, gerai apsirengę piliečiai su pasibjaurėjimu pasitraukia nuo „girtuoklės“. Bet užtai dar prieš minutėlę tingiai snaudęs benamis staiga pašoka, ir bėga link nukritusios moters. Pirmiausia jis ją pakelia ir pasodina ant suolo, po to iškviečia greitąją.
Gydytojas, priėmęs ją į greitąją, po to pasakė;
„Pasisekė tau. Greitoji laiku atvažiavo, būtum vaikelį praradusi“.
Bandžiau tą savo gelbėtoją surasti, atsidėkoti, bet nepavyko. Norėjau ką nors sužinoti. Su kitu tokiu pat benamiu kalbėjausi, papasakojau savo istoriją, kaip padėjo man sunkią minutę toks pats atstumtasis, kad norėčiau surasti jį ir atsidėkoti. Jis išklausė ir sako:
„Tai normalu. Mes vieni kitų bėdoje nemetame. Kitaip negalima, svetimi šlykštisi ir prie mūsų neprieina. O su laiku padėti pasidaro įprasta. Taip kad ir tave jis išgelbėjo iš įpročio. Jam papasakotum, jis ir neprisimintų“.
„Nuo tada visados sušelpiu benamius. Drabužiais, maistu. Padėti, nežiūrint į veidus, taip pat tapo mano įpročiu. – Juokiasi. – gal aį, kaip čia pasakius…virstu bename…“
Aleksand Djačenko
Bonusas
