Viena moteris išsiskyrė su vyru.
Dėl niekų. Jis jos nepasitiko oro uoste. Negi ji maža, ar ką? Ten galima išsikviesti taksi ir puikiai parvažiuoti namo. Pinigų yra. Kokia prasmė belstis taip toli, švaistyti pinigus ir laiką, jei patogiau pasiimti taksi ir parvažiuoti? Toji dama taip ir padarė. Įėjo į butą, vyras prie kompiuterio; atsisuko ir tarė: „Tu grįžai? Sveika!“ ,- ir vėl įsistebeilijo į ekraną. Ar jis žaidė, ar dirbo, sunku pasakyti, bet jis visada buvo prie kompiuterio. Arba ant sofos su planšete. Arba darbe. Ir viskas ėjosi normaliai, netgi gerai, ir paskolą mokėjo, ir kartais eidavo į kiną.
Viskas buvo normaliai! Bet ji išėjo. Ir niekas negalėjo suprasti, kame reikalas. Ji ir paaiškinti normaliai negalėjo. Bet tai taip svarbu, kaip mus pasitinka. Ir traukinys galiausiai privažiuoja peroną, lėtai lėtai. Ir visi žiūri pro padūmavusius langus, atitraukę užuolaidėles – kur maniškiai? Kur pasitinkantys? Taip baugu nepamatyti savų minioje – o perone minia, kai kurie net su gėlėmis. Ir visi eina, bėga paskui lėtą traukinį, irgi žvelgia į langus – kad pamatytų saviškius. Ir džiugiai pasitiktų. Paskui galbūt vėl prasidės aiškinimaisi ir smulkios nuoskaudos, klausimai ir pokalbiai apie nieką; bet susitikimo momentas – jis pats laimingiausias.
Tai meilės momentas , kai matai brangų veidą. Ir norisi garsiai pasakyti pakeleiviams – o mane pasitinka, matote? Vyras, ar mama, ar tėtis, arba močiutė su seneliu! Arba štai draugai. Pažvelkite! Štai jie! Ir iš lėktuvo eini, ir iš įpročio žiūri į pasitinkančių minią – ieškai savų. Nors pats pasakei nepasitikti – kam tie rūpesčiai? Paimsiu taksi ir atvažiuosiu. Negi aš mažas, ar ką? Čia mažus pasitinka. Kai gimstame – taip ir pasitinka. Nevykusia puokšte, džiugiais veidais, nauju vežimėliu…Stovi, laukia, trypčioja nuo kojos ant kojos – pasitinka, vadinasi. Tai meilė.
Kai mus pasitinka – tai meilė, tyra ir nesavanaudė. Tokia reta. Ir ta moteris suprato, kad jos nemyli. Nemyli kaip reikia. Visa siela ir visa širdimi. O paprasčiausiai gyvena šalia…Ir išėjo.
Ir ištekėjo už kito žmogaus, kuris pasitinka. Ir ji pasitinka jį, nors tai kelia rūpesčių ir atrodo neprotinga…
Aš manau, ir ten, kitame pasaulyje, mus irgi pasitiks. Kaip perone, mūsų brangieji ir mylimieji. Ir mes juos iškart pažinsime – minioje, tarp nepažįstamų žmonių. Ir mes palinksime prie jų, ir apkabinsime, ir eisime kažkur namo, plepėdami ir pasakodami naujienas. Tai meilė.
Ana Kirjanova
Bonusas
