Larisa maža to, kad buvo ne gražuolė, tai dar ir dviejų nusivylusių vyriškių bandymus suartėti nukirto ir pašaknų. Vienas – santechnikas Fiodoras Fiodorovičius, vyriškis vienišas ir neprisižiūrintis. Atėjo pas Larisą krano pakeisti, o ji tuo metu kotletus kepė. Ką jau ką, o gaminti ji mokėjo ir po butą sklandė toks česnaku paskanintų kotletų kvapas, kas pas neprisižiūrintį Fiodorą aptemo sąmonė ir jis, paskanavęs tų pačių kotletų, prarado budrumą ir įžnybė šeimininkei į užpakalį. Larisa, didelė moteris ir į aukštį, ir į plotį, išėmė iš piniginės tūkstantį su žodžiais: – Tai tau, mažyli, už darbą, – įkišo pinigą Fediai į marškinių kišenę ant krūtinės ir išnešė jį už savo buto slenksčio viena ranka. Kita ranka Larisa nešė Fedios lagaminą su instrumentais.
Kitas, nusivylęs ir linksmas Vasilijus dirbo mašinų taisykloje. Jis Lariskos mašiną pataisė be eilės, o ji, išgirdusi lygų ir tylų motoro urzgimą, patenkinta nusišypsojo. Vasilijus klaidingai priėmė Larisos šypseną kaip priežastį pereiti prie glaudesnio bendravimo ir sumokėjo už tai sukulta nosimi. Larisos ranka buvo sunki.
Kartą žiemą Larisa važiavo namo iš draugų, gyvenančių už miesto. Vėlus metas. Kelią, be žibintų, apšviečia ryškus mėnulis. Ir čia – va tai tau! Ant kelio žmogus guli. Larisa sustojo ir priėjo prie žmogaus. Pasirodė – vyriškis. Ant galvos kraujas, pats be sąmonės. Larisa metė vyruką ant mašinos galinės sėdynės ir atvežė į ligoninę. Kitą dieną paskambino, pasakė, kad gyvas. Ji prikepė kotletų, blynelių ir nuvažiavo lankyti rastinuko. Žmonės štai šuniukus, kačiukus pasiima, o čia – žmogus, gaila juk. Pasiprašė pas daktarą apie dėdulės būklę sužinoti, o tas, nusakydamas hematomas ant sumuštojo kūno, staiga klausia: – O kuo čia iš jūsų krepšio kvepia? Larisa moteris griežta, bet geros širdies ir ne gobši, pavaišino pavargusį Igorį Petrovičių ir kotletais, ir blyneliais, ir išėjo į palatą maitinti rastinuko. Po valandos, eidama namo Larisa užsuko pas daktarą, kad atsisveikintų, bet Igoris Petrovičius kietai miegojo tiesiog už stalo, padėjęs galvą ant traumatologijos žinyno.
– Miegok miegok, Igori Petrovičiau, ilsėkis. Aš rytoj vėl ateisiu, pyragėlių atnešiu. Šiltutėlių, su kopūstais,- sušnibždėjo Larisa ir tylutėliai privėrė duris.
Dvi savaites Larisa į ligoninę vaikščiojo, padėjo rastinukui pakilti ant kojų, maitino jį sočiai – ant ligoninės košės juk greitai nepasitaisysi.
Tas vyrukas pasveiko, Larisai už viską padėkojo ir namo išvažiavo. O Larisa po 3 mėnesių ištekėjo. Už daktaro.
Igoris Petrovičius nuo pirmo susitikimom žavėjosi: pro nelaimę nepravažiavo, nemetė, ant kojų vyrą pastatė. O kaip gamina – pirštelius apsilaižysi. Daktaras per dvi savaites, kol Larisa pas rastinuką vaikščiojo, visu kilogramu pasitaisė. Todėl kad kasdien jam, daktarui, ir pyragėlius, ir kotletukus, ir varškėčius su razinomis nešė, viskas šilta, puodelyje. Ne moteris – svajonė! Niekas dar juo taip nesirūpino.
O kai kažkas pasakė, kad Larisa negraži, daktaras gūžtelėjo pečiais ir atsakė: – Nepasisekė jums su skoniu. Užjaučiu.
Gansefedern
Bonusas
