Kai aš persikėliau į didelį miestą, mamai buvo 65 metai. Ji liko gyventi kaime ir augino daržą.
Aš lankiau ją kiek galėjau, bet pagrinde aš rinkausi leisti laiką ir linksmintis su draugais. Jai buvo vieniša, bet apie ta ji stengėsi man nesakyti.
Kai aš viešėdavau pas ją, ji visada stengėsi padengti prabangų stalą su įvairiais patiekalais, kuriuos gamino pati.
Po vizito aš išeidavau su didžiuliais krepšiais. Su savimi pasiimdavau pomidorų, agurkų, bulvių ir net mamos gamintos grietinės.
Aš jau jaučiausi miestiete ir man norėjosi greičiau grįžti į civilizaciją. Namai, kur aš užaugau, buvo man jau nemieli.
Mama kartais man skambindavo vėlyvais vakarais ir skųsdavosi tai katinu Murzium, tai kaimynais, tai oru, tai savo sveikata.
Mane visos tos kalbos vargino ir net erzino. Šiems pokalbiams yra draugės ir gydytojas, kuri gali ištirti ir padėti susitvarkyti sveikatą.
Mama kantriai klausė mano nepasitenkinimo, o paskui pasakė: „Kam dar aš papasakosiu apie savo problemas? Tu man pats artimiausias žmogus“.
Tuo momentu aš supratau, kad aš tiesiog bjauri dukra. Mano motinos problemos manęs visai nejaudino, o štai kai aš skambindavau jai su savo problemomis, ji klausydavo manęs įdėmiai ir duodavo vertingų patarimų.
Žinoma, mes įpratome viską priimti kaip duotybę ir visiškai nevertiname savo motinų.
Aš iškart prisiminiau, kaip mama taisė visas mano klaidas, padėjo man ruošti pamokas, gamino mano mėgstamą maistą, o dabar aš tiesiog nenoriu jos klausyti.
Aš greitai susiruošiau ir išvažiavau pas mamytę. Man vėl sukako 4 ir aš pasijaučiau maža mergaite, kuri visada mėgdavo apkabinti savo mamą po ilgos darbo dienos.
Mes nuėjome į virtuvę ir iškepėme jos mėgstamą pyragą. Mamos akys vėl sublizgo iš laimės, ji atjaunėjo ir kvatojosi kaip anksčiau.
Vertinkite savo motinas! Jos visada stengiasi dėl mūsų. Net jei visas pasaulis bus prieš mus, mama stovės šalia ir palaikys.
Mama, gyvenk amžinai!
