Kai buvau maža, turėjau draugišką ir tvirtą šeimą. Tėtis mane tiesiog dievino ir vadino mažąja princese. Mama buvo šalta, tačiau niekada nieko blogo nesakydavo. Viskas griuvo per akimirką, kai sužinojome, kad tėtis turi kitą moterį. Jis tiesiog susirinko daiktus ir išėjo. Tėvas net neatsisveikino su savo princese.
Aš verkiau dienomis ir naktinis. Už tai aš gaudavau nuo motinos pylos. Ji tapo žiauria ir rūsčia moterimi. Dėl visų savo nelaimių ji kaltino tik mane. O aš buvau tik vaikas, kurios nemylėjo tėvai.
Po metų pradėjau eiti į mokyklą. Rugpjūčio pabaigoje motina atnešė ir metė man į veidą kažkieno nudėvėtus drabužius ir pareiškė, kad tai – mano mokyklinė uniforma, nes kitokios aš nenusipelniau.
Suplėšytą prijuostę aš siuvau ir lyginau savomis rankomis. O ir rugsėjo pirmąją aš, kaip našlaitė, stovėjau be gėlių paskutinėje eilėje. Motina neatėjo.
Mokiausi labai gerai, bet su manimi niekas nenorėjo draugauti. Bendraklasiai laikė mane ubage ir dažnai pravardžiuodavo. Ir jie buvo teisūs. Vilkėdama šią seną uniformą mokykloje aš mokiausi ketverius metus, kol kaimynė nepagailėjo manęs pamačiusi, kad mano drabužiai jau itin maži. Ji atidavė savo dukters uniformą, su kuria aš ir mokyklą baigiau. Dėkinga likimui, kad neturėjau draugų. Visą laisvalaikį aš skaitydavau knygas. Mokyklą baigiau aukso medaliu ir be jokių sunkumų įstojau į universitetą.
Po kurio laiko motina pareiškė, kad nebeketina manęs daugiau išlaikyti ir išspyrė lauk. Man teko glaustis pas bendrakursę, kol negavau vietos bendrabutyje. Metų pabaigoje susipažinau su puikiu jaunuoliu. Jis buvo 4 metais vyresnis už mane. Mes puikiai vienas kitą supratome, o mano padėtis jam nekėlė jokių nepatogumų.
Netrukus mane supažindino su savo tėvais, kurie mane sutiko kaip tikrą dukterį. Mano uošvienė tapo man tikra mama. Ji kiekvieną vakarą kvietė mane į svečius, gamino maistą ir skalbė mano drabužius. Ir dar – pirmą kartą ji mane nusivedė apsipirkti. Aš turėjau naujų daiktų, o ne kažkieno dėvėtų drabužių. Visą gyvenimą aš nešiojau kažkieno rūbus, o čia atsirado nuosavi. Mano džiaugsmas buvo begalinis.
Kai vaikinas gavo gerą darbą, jis pasiūlė man ištekėti už jo. Mes iškėlėme vestuves ir persikėlėme gyventi pas jo tėvus. Aš susiradau namus ir šeimą.
Sužinojusi apie vestuves, mūsų namuose pasirodė mano motina. Ji pareiškė, kad aš jai skolinga iki grabo lentos ir kad dabar mano eilė ją išlaikyti.
Mano vyras užstojo mane. Pagaliau kažkas pirmą kartą per tiek metų mane užstojo. Jis pasakė, kad jis dėkoja jai už mano gyvybę, bet ties šia vieta visos pretenzijos baigiasi ir, kad man nėra ką jai duoti.
Ji išėjo kažką murmėdama po nosimi kažką neaiškaus. Man jos visiškai nebuvo gaila. Ji pati dėl visko buvo kalta.
O aš netrukus pagimdžiau dukterį. Ir mes su vyru ją vadiname Princese.
