Darželyje dirbu jau per 10 metų. Visko teko matyti ir iš vaikų, ir iš jų tėvų. Tačiau neseniai pas mus atėjo Gabija. Ir aš supratau, kad mačiau, toli gražu, ne viską.
Mergaitė buvo labai meili ir drovi. Ji negalėjo bendrauti su bendraamžiais, todėl visada sėdėjo viena ir žaidė su žaislais atokiau. Aš bandžiau ją pripratinti prie kitų žmonių, o per laiką Gabija ėmė atsiskleisti.
Jos tėvai iš pradžių darė puikų įspūdį, tačiau aš smarkiai klydau. Jie ėmė darželyje pamiršti vaiką.Iš pradžių jiems prisiskambinti pavykdavo ir pranešti, kad mergaitė jų laukia.
Paskui jie pakeitė savo numerį ir visiškai dingo. Ryte ją palikdavo prie slenksčio taip, kad net nespėdavau jų pamatyti.
Man buvo labai liūdna, kai matydavau mergaitę, vilkinčią striukę su bumbulu ant kepurės ir laukiančią savo neatsakingų tėvų. Ji sėdėdavo ir laukdavo, bet niekas nepasirodydavo. Mergaitė davė man kaimynės telefono numerį. Kelis sykius ji pas ją apsistojo.
Po dviejų savaičių jos motiną pamačiau prekybos centre. Ji pirko alkoholinius gėrimus ir garsiai juokėsi su kažkokiais alkoholikais. Aš priėjau prie jos ir pabandžiau išsiaiškinti, kodėl jie neužsiima vaiku ir pamiršta ją darželyje.
Į šiuos klausimus ji tiesiog dėbtelėjo ir pasakė, kad vaikas jai visiškai nereikalingas, ir, jei man ji taip rūpi, galiu pasiimti ją sau.
Jos žodžiai mane pritrenkė.
Kiekvieną vakarą aš paimdavau vaiką pas save, o ryte vėl nuvesdavau į darželį. Mažylė ėmė prisirišti prie manęs ir net neprisimindavau savo tėvų. Aš gyvenu viena, todėl visą algą leisdavau jai.
Savo vaikų aš neturiu, o ir amžius jau nebe tas. Gabija tapo man tikra dovana. Neseniai padaviau prašymą dėl globos. Jei ji nereikalinga savo tėvams, tegul ji lieka pas mane. Man ji reikalinga!
Vaikas dabar laimingas ir taip dažnai neliūdi. Ji turi savo kambarį ir savo žaislų, kurių ji niekada neturėjo.
Tikiuosi, kad man suteiks jos globą ir galėsiu jai padovanoti vaikystę, kurios ji nusipelnė!
