Buvo ankstyvas vasaros rytas. Švietė saulė, čiulbėjo paukščiai, o miestas dar miegojo. Tą nuostabų rytą Dimai kažkas trenkė per galvą ir jis prarado sąmonę. Idealus rytas, kad būtum apvogtas. Taip, šiuolaikiniai vagys visai suįžūlėjo ir neieškojo priežasčių apšvarinti eilinę auką net ryte.
Ėjo jis namo po naktinės pamainos ir buvo pernelyg pavargęs, kad laiku sureaguotų. O ir kaip apsiginsi, jei užpuolė iš nugaros?
Dima atmerkė akis ir pabandė suvokti, kur jis yra. Viskas aplink buvo nepažįstama ir neįprasta, o iš tolo girdėjosi moteriškas balsas. Dima vėl užsimerkė. Skaudėjo taip, kad net kalbėti negalėjo, kad galėtų kreiptis į tą moterį.
Dima dar kartą pabandė atmerkti akis. Pavyko. Susijaudinusi moteris priėjo prie jo ir paklausė:
– Na, kaip jūs? Ačiū Dievui, atsipeikėjote. Aš jau greitąją pagalbą ketinau kviesti.
– O kur aš? – galiausiai paklausė Dima.
– Pas mane namuose. Aš jus prie mūsų laiptinės radau. Greičiausia, jūs buvote užpultas. Kaimynai pastebėjo vieną vaikiną, kuris įtariai greitai bėgo.
– O jūs kas?
Mėlynos akys, šviesūs plaukai, susukti į kuodelį, susijaudinusi išvaizda. Nuostabi moteris!
– Aš – Aliona. Miesto ligoninėje dirbu sesele. Aš apžiūrėjau jus. Rimtų sužalojimų nepatyrėte. Nedidelis smegenų sukrėtimas, bet viskas jau praeityje.
Dima pabandė atsistoti, tačiau nepavyko. Kojos jo neklausė. Jam reikėjo ramybės. Todėl Aliona paliko jį lovoje, o pati išėjo į darbą. Kai ji grįžo po budėjimo, Dimos namuose nebebuvo. Jis užrakino duris, o raktus atidavė kaimynei. Aliona apsidžiaugė, kad pasitikėjo geru nepažįstamu žmogumi, tačiau kažkodėl nusiminė. Jis jai pasirodė įdomus.
Kitą dieną, kai Aliona grįžinėjo namo po pamainos, prie durų pamatė Dimą. Su rožių puokšte. Jis jai nusišypsojo, apkabino ir sušnipšdėjo: „Niekam tavęs neatiduosiu! Dabar – tu mano!“
Kad Dima jau vedęs, sužinojo visi draugai ir labai nustebo. Juk jis buvo tikras viengungis ir naudojosi moterų dėmesiu. Niekas net nepagalvojo, kad jis kada nors nurims. O dabar jis turi Alioną.
Draugai klausinėjo:
– Kaip taip nutiko?
O Dima atsakydavo:
– Praradau sąmonę, atsipeikėjau, vedęs!
Bonusas
