Vaida man iškart patiko. Jau kūriau planus, kad po vienu stogu galėsime ilgai gyventi…
Vaida buvo mano sūnaus mergina, dabar – jau žmona. Tačiau mano svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Kai Vaida pastojo, ji pareiškė, kad reikia išspręsti gyvenamosios vietos klausimą. Jai atrodė, kad dviejų kambarių butas mums visiems pernelyg mažas.
Visgi aš neparodžiau savo nuoskaudos, kad sūnus taip paprastai mane paliko ir sau su žmona išsinuomojo atskirą butą. Kartais aš eidavau pas juos į svečius, jie pas mane ateidavo dažniau. Aš maitinau juos, girdžiau ir lydėdavau namo.
Bet kai gimė mažylis, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Savo anūkėlį mačiau vos vieną kartą ir tik tada, kai jį vežėsi iš ligoninės namo! Išrašant vaikelį, pastebėjau, kad Vaida buvo kažkokia užguita, net su vyro nelabai noriai bendravo, o su manimi išvis nekalbėjo.
Dabar pas mane atvažiuodavo tik sūnus. Ir tai geriausiu atveju – kartą per mėnesį. O prieš kurį laiką pasigirst skambutis į duris. Atidarau duris, o ten stovi sūnus su anūkėliu ant rankų. Nieko neklausinėjau. Kaip įprasta, pamaitinau sūnų, pažaidžiau iki valios su anūku, tačiau sūnus pats nusprendė man viską papasakoti.
Pasirodo, kad Vaida dar gimdymo namuose padarė DNR tyrimą, ir paaiškėjo, kad Mantas nėra mano sūnaus vaikas. O tą dieną, kai ji nesugebėjo sulaikyti savo įniršio barnių metu, ji papasakojo visą tiesą ir neaišku kur išvažiavo.
Visą savaitę aš prižiūrėjau anūką ir su sūnumi laukėme, kad Vaida tuoj tuoj grįš. Aš žiūrėjau į savo sūnų ir man dėl jo buvo skaudu. Ant jo pečių užgriuvo didelė našta, nes jam vienam reikėjo auginti sūnų, o vyrui tai yra labai sunku. Be to, dar pripažinti, kad tavo žmona tave apgavo, paskui paliko vaiką ir išvažiavo…
Po 10 dienų klajonių Vaida vis tik grįžo. Jie su sūnumi labai ilgai kalbėjosi, ginčijosi, šaukė, o galiausia Vaida ėmė verkti. Bet po valandos jie išėjo ir sūnus pasakė, kad Vaida pripažino savo kaltę ir grįžo pas jį ir vaiką.
Tiesą sakant, aš ja netikiu. Nežinau, kaip dabar elgtis… Aš – juk mama, man nesinori matyti vėl apgauto savo sūnaus. O pasakyti, kad žmonai neatleistų, negaliu.
Ką man daryti?
