Neseniai gatvėje sutikau savo mokyklinių laikų draugę Natašą. Mes paplepėjome apie mūsų klasiokus ir klasiokes, aptarėme, kas vedė, kas išsiskyrė, kam kiek vaikų gimė, žodžiu, pašnekėjome kaip reiakiant.
Po to, kai baigėme mokyklą, Nataša iškart išvažiavo į kaimą prižiūrėti sergančią močiutę.
Mes stojome į universitetus, o Nataša tapo aukle. Jai teko nuolat bėgioti į vaistinę vaistų, maitinti savo ,,pacientę“ ir virti jai super-dietines sriubas. Taip pat ji rūpinosi visu savo bobulės ūkiu.
Visi giminaičiai gyrė ją, sakė, kad ji tikra atsidavusi anūkė. Močiutė kaip padėką nusprendė jai užrašyti savo namus. O po metų, kai ji buvo darbe, močiutė numirė. Po močiutės mirties Natašos tėvai ėmė ją įkalbinėti.
Tėvai įkalbinėjo Natašą parduoti butą. Bet Nataša pareiškė, kad tai vienintelis mylimos močiutės prisiminimas ir ji ruošiasi ten gyventi. Po to jos tėvai ir brolis nusprendė nuo jos nusisukti, nes, anot jų, ji pasielgė kaip išdavikė.
Bet visgi mergina rado savyje jėgų pradėti savo gyvenimą. Dabar ji gyvena viena. Iki tol ji juk dirbo, todėl neturi finansinių problemų. Be to, ji savo močiutei pastatė paminklą, ant kurio užrašyta: ,,Nuo ištikimos mylinčios anūkės“.
