Gegužės 25 d. Rytoj jo gimimo diena. Jie susitarė susitikti kavinėje.
Gegužės 26 d. Jis neatėjo.
Gegužės 27 d. Jis atvažiavo dieną. Ji išėjo pas jį. Nervingai užtraukė cigaretę. Jis kažką kalbėjo, teisinosi. Ji negirdėjo. Praėjo 2 mėnesiai. Jis nei karto neatvažiavo.
Ji sėdėjo su drauge kavinėje, gėrė vyną. Draugė vėl prisidegė cigaretę ir pasakė: – Ar žinai, kad jis vedė?
Ji tyliai paklausė: – Kada?
– Gegužės 26 dieną.
Ji pakvietė padaveją ir užsakė degtinės.
Ruduo. Už lango lyja. Suskambo telefonas.
– Taip. – Atsakė ji.
– Sveika. – Tai buvo jis. –Kaip sekasi? – Tyliai paklausė jis.
– Puikiai. Kodėl nepasakei, kad vedei?
– O kodėl aš tau turėjau apie tai sakyti?
– Tai dėl ko skambini?
– Pasakyti tau, kad aš džiaugiuosi, kad vedžiau ją, o ne tave.
Jis padėjo ragelį.
Praėjo 10 metų.
Pavasaris. Sekmadienis. Rytas. Pro atvirą langą girdisi paukščių čiulbėjimas. Ir silpnas ir gaivus vėjelis švelniai glosto jos kūną.
Ją pažadino telefono skambutis.
– Taip? – Ji paklausė pusbalsiu.
– Sveika!
Ji pažino jo balsą.
– Sveikas! Ką pasakysi?
– Aš supratau, kad padariau klaidą. Aš noriu grįžti pas tave.
Ji tylėjo.
– Pasakyk ką nors, netylėk.
– Aš džiaugiuosi, kad tada tu vedei ją, o ne mane.
Ji padėjo ragelį. Pasisuko į savo laimę. Įsikniaubė jam į krūtinę. Jis švelniai pabučiavo jos kaktą ir paklausė: – Kas skambino?
– Čia, tikriausiai, suklydo numeriu…
foto – wallpapers.99px.ru
