Kartą trys draugės važiavo automobiliu ir pateko į rimtą avariją. Jos visos žuvo ir pateko į rojų. Prie rojaus vartų stovėjo vyras, kuris pranešė joms, kas nutiko, ir kodėl jos čia atsidūrė.
Žinoma, iš pradžių jos šiek tiek nuliūdo, bet kai sužinojo, kad gyvenimas vyks rojuje, iškart pamiršo apie žemiškus rūpesčius. Bet vyras jas įspėjo, kad rojuje, nors ir galima daryti, ką panorėjus, bet jokiu būdu negalima skriausti gyvūnų – užminti ant jų, žadinti iš miego, nes tada moterys bus nubaustos.
Atrodė, nieko sudėtingo, iki momento, kol moterys nepateko į vidų, nes rojuje buvo begalybė gyvūnų – jie buvo visur, tupėjo medžiuose, šmirinėjo prie pat kojų, plaukiojo tvenkiniuose, ir niekaip jų nesutrukdyti buvo beveik neįmanoma. Taip ir nutiko, viena moteris netyčia užmynė lemūrą, stovėjusį prie jos kojų. Tuo pat momentu iš kažkur atsirado angelas, vedinas siaubingu vyriškiu, kokį tik galima buvo įsivaizduoti. Jo veidas buvo labai negražus, keista figūra ir nuo jo nemaloniai dvokė. Angelas pasakė, kad už bausmę, kad moteris lemūrą, ji visą amžinybę klajos po rojų su šiuo vyriškiu ir sujungė jų rankas. Po kelių dienų ta pati istorija nutiko kitai moteriai, kai ji pažadino pandą, tupinčią medyje. Atrodė, kad tas vyras buvo dar bjauresnis.
Trečioji draugė, pamačiusi draugių kančias, vaikščiojo po Dievo sodą labai atsargiai, išmoko vaikščioti be garso, kalbėti labai tyliai. Po keleto mėnesių ji priprato prie tokio gyvenimo ir buvo tikra, kad jai nenutiks taip, kaip draugėms.
Vieną dieną danguje pasirodė angelas, kuris paskui save vedėsi nuostabaus grožio vyrą. Jie abu prisiartino prie moters ir angelas tylėdamas sujungė juos.
„Viešpatie, už ką gi man tokia laimė? Ką gi aš padariau?“- nesusilaikiusi paklausė moteris.
„Nežinau, ką padarėte jūs, bet aš užlipau liūtui ant uodegos „ – nepatenkintas pasakė vyras.
