Oro laineris А380 skrenda virš Atlanto 800 km/h greičiu, 36 000 pėdų aukštyje, kai staiga pasirodo F-16.
Naikintuvo pilotas sulėtina greitį, jam taip pat nuobodu ilgai skristi virš vandenyno, skrenda šalia oro lainerio ir sveikina pilotą per radiją: „Tai nuobodu valdyti oro lainerį, ar ne tiesa? Pažiūrėkit, kaip aš moku!“
Jis apverčia savo reaktyvinį lėktuvą ant nugaros, padidina greitį, pralenkia šviesos greitį, greitai pakyla į didžiulį aukštį, kad nusileistų beveik iki pat vandenyno, pikiruodamas. Po to sugrįžta prie oro lainerio, padarydamas mirties kilpą, ir klausia: „Na kaip?“.
Oro lainerio pilotas atsako: „Labai įspūdinga, bet dabar žiūrėk čia!“
Lėktuvo pilotas stebi oro lainerį, bet nieko nevyksta. Jis tęsia savo skrydį tiesiai, tuo pačiu greičiu. Po penkių minučių oro lainerio pilotas klausia per raciją: „Na kaip tau?“.
Naikintuvo lakūnas sumišęs:
„O ką tu padarei? Tu skridai lygiai taip pat, kaip ir praėjusias 5 valandas“. Kitas juokiasi ir sako: „ Aš atsistojau, pamankštinau kojas, nuėjau į tualetą, po to į barą uodegoje, pasiėmiau puodelį kavos su cinamono bandele, paskyriau stiuardesei pasimatymą sekančioms trims naktims penkių žvaigždučių viešbutyje už darbdavio pinigus“. Šios istorijos moralė tokia: kai esi jaunas, greitis ir adrenalinas – tai labai kieta. Bet augdamas ir įgaudamas išminties, tu pradedi vertinti sklandumą ir komfortą.
