Jau seniai, prieš 10 metų, atsirado štai tokia tradicija: norėdamas sužinoti savo žmonos nuotaiką, arba tiesiog šiek tiek ją pralinksminti, kiekvieną dieną jos klausiu:
„Mieloji, ar tekėsi už manęs?“
Paprastai ji nuolankiai sutinka, kartais, jei geroje nuotaikoje, pradeda derėtis dėl kraičio arba apvynioja mane apie pirštą, o kartais ir nesutinka, jei aš kuo nors jai neįtikau. Trumpiau tariant, tokia gera tradicija.
Kartą namie vakarieniaujame. Žmona sėdi truputį pasipūtusi. O aš dar galvoju apie darbą – kiaurą savaitę krūva skubių darbų.
Nesuprantu, kas čia vyksta, ir bandau delikačiai sužinoti, kas nutiko. Viskas veltui. Pradedu pykti ir primygtinai reikalauju:
„Pasakok, netrauk į naktį, kame reikalas?“
Žmona paduoda man koldūnus ir liūdnai atsako:
„Tu jau tris dienas nesiperši? Aš gi jaudinuosi“.
Nesusimąstydamas, pasiūliau jai ranką ir širdį.
O ji iškarto sutiko.
