Prieš keletą dienų, savaitgalį, aš atsibudau anksti, stengiausi nieko nepažadinti, tad išėjau į virtuvę. Išsiviriau kavos, įsijungiau tyliai radiją. Bandžiau surasti ką nors įdomaus, ėmiau junginėti radijo stotis.
Saiga mano dėmesį patraukė ramus, aksominis pagyvenusio vyriškio balsas. Jis pasakojo apie kažkokią „tūkstančio rutuliukų“ teoriją. Aš truputį pagarsinau ir ėmiau klausytis.
– Štai jūs, – pasakė vyras, – labai užsiėmęs žmogus. Ir net neblogai uždirbate. Jūs iškeičiate savo gyvenimą į pinigus ir jums jau nebelieka laiko mylimiesiems, draugams.
Esu įsitikinęs, kad jums nereikia tiek dirbti visą laiką tik dėl to, kad sudurtumėt galą su galu. Jūs norite patenkinti savo norus. Ir kuo daugiau jūs turite pinigų, tuo didesni darosi jūsų norai, norisi daugiau ir geriau, ir šis procesas yra begalinis. Tai užburtas ratas ir begalinis sekinantis ciklas.
Laikas nuo laiko reikėtų savęs paklausti: „Ar man tikrai reikalingas šis daiktas, dėl kurio aš nematau baltos dienos jau kelintą savaitę ar mėnesį?“ Ar verta dėl to praleisti pirmą dukters pasirodymą scenoje arba sūnaus futbolo varžybas?
Štai kas vieną kartą nutiko man – ši istorija man primena apie tai, kas gyvenime yra vertingiausia. Ir jis papasakojo „tūkstančio kamuoliukų“ istoriją:
– Kartą aš atsisėdau ir paskaičiavau: vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė šiais laikais yra 75 metai. Vieniems skirta daugiau, kitiems mažiau, bet vidutiniškai, tai yra 75 metai.
Padauginkim 75 metus iš 52 (tiek savaičių yra metuose). Išeina 3900 savaitės yra mūsų gyvenime, tai reiškia, kad tiek sekmadienių yra mūsų gyvenime.
Tuo metu man jau buvo 55 metai. T.y. aš jau pragyvenau 2900 iš jų. Man liko tik tūkstantis.
Tada aš nuėjau į žaislų parduotuvę ir nusipirkau 1000 mažų plastikinių kamuoliukų.
Paėmęs stiklainį, aš supyliau ten kamuoliukus. Ir kiekvieną sekmadienį išimdavau vieną kamuoliuką ir jį išmesdavau. Pastebėjęs, kaip greitai mažėja kamuoliukų kiekis, aš ėmiau kreipti daugiau dėmesio į tikrąsias gyvenimo vertybes, į tai, kas tikrai svarbu.
Žinote, nėra stipresnio stimulo, nei žiūrėti, kaip mažėja tau skirtų dienų kiekis! Būtent tada supranti, kiek laiko tu praleidai visiškai beprasmiškai, netgi kenkdamas sau.
O dabar aš norėčiau pasidalinti savo paskutine mintim šiai dienai, prieš tai, kai nueisiu, apkabinsiu mylimą žmoną, ir mes eisime pasivaikščioti į mūsų mėgstamą parką.
Šį rytą aš iš stiklainio išėmiau paskutinį kamuoliuką…
Todėl kiekviena paskutinė diena man – likimo dovana. Aš dėkoju už ją ir stengiuosi pasidalinti savo meile ir džiaugsmu su savo artimaisiais. Man atrodo, tai vienintelis teisingas būdas gyventi. Aš nieko nesigailiu. Tikiuosi, mano patirtis kažkokiu būdu bus naudinga ir jums. O dabar sudie, tikiuosi, mes dar išgirsime vieni kitus!
Aš susimąsčiau. Iš tiesų, kaip paprasta ir išmintinga. Aš planavau dar šiandien nuvažiuoti į darbą – reikėjo pataisyti projektą. O po to norėjau užeiti su kolegomis į klubą. Bet vietoj to aš padariau visai ką kita: nuėjau į miegamąjį ir pabučiavau vis dar miegančią žmoną.
– Brangioji, pabusk. Važiuokim su vaikais į pikniką.
– Kažkas nutiko? – nerimastingai paklausė žmona.
– Ne, nieko ypatingo… Tiesiog mes jau taip seniai neleidom savaitgalių visa šeima. Ir dar – užvažiuokim į parduotuvę. Man reikia nusipirkti plastikinių kamuoliukų…
