Pavydi – reiškia myli. Tuo , kad ši nuomonė klaidinga, įsitikino dauguma. Pavydas gali sugriauti pačius tvirčiausius santykius. Ypač skaudu, kai pavydas yra be pagrindo, ir jūs patys tai žinote.
Kai tu pradedi pavydėti, atrodo, šiam jausmui neįmanoma atsispirti. Jis lyg paralyžiuoja tavo sąmonę. Iš santykių palaipsniui išeina pasitikėjimas, tarpusavio supratimas, užleisdami vietą įtarinėjimams, įžeidinėjimams, nuolatiniam santykių aiškinimuisi.
Kartą pas išminčių atėjo valstietis, gėdydamasis savo ydos, papasakojo apie savo nelaimę.
– Aš per daug pavydus. Žinau,kad tai netinkamas jausmas, bet negaliu su savimi susitvarkyti. Mano žmona – ištikima, mylinti žmona, bet mane vis tiek drasko pavydas.
Protu suprantu, kad žmona garbinga, bet net sapne matau jos įsivaizduojamus meilužius ir einu iš proto nuo minties, kad jie šaiposi iš manęs. Aš visas išsikankinau. Duok patarimą, pasakyk, kaip atsikratyti šios piktos lemties?
Išminčius akimirką susimąstė ir atsakė:
– Aš girdėjau istoriją apie vieną žmogų, kuris paveldėjo nuostabų vyšnių sodą. Kiekvieną pavasarį medžiai žydėjo taip, kad viską aplink apiberdavo baltais kaip sniegas žiedlapiais. Nuo mažiausio vėjelio pūstelėjimo jie pakildavo į orą ir sukosi nuostabiame baltame šokyje.
Sodo šeimininkas rūpestingai jį prižiūrėjo, rovė ir ravėjo piktžoles, laistė, žiūrėjo, kad neužpultų kenkėjai. Ir kasmet medžiai davė turtingą derlių.
Bet kartą į sodą užklydo piktanoris. Pamatęs šeimininką, kreipėsi į jį: „Koks nuostabus vyšnių sodas! Apmaudu tik, kad čia turbūt dažnai užklysta vagišiai“.
Svečias išėjo, bet jo žodžiai atėmė iš sodininko ramybę. Vargšas negalėjo užmigti. Sutemus jis išeidavo iš namo ir iki ryto saugojo sodą. O dieną miegojo, išvargintas savanoriškos naktinės sargybos.
Praėjo nedaug laiko ir medžiai, kuriais niekas nebesirūpino, nepureno žemės aplink juos ir nelaistė, ėmė vysti ir sirgti. Bet naktimis, kaip ir anksčiau, saugoti sodo išeidavo išprotėjęs sodininkas, kuris seniai pamiršo, kokio skonio yra vyšnios.
