Anksčiau gyvenau jų gyvenimais. Lakiausi tarp pamokų, būrelių ir puodų. O tada viskas netikėtai nutilo — nei skambučių, nei «mama, padėk». Ir toje tyloje staiga supratau: be jų aš — niekas. Bet vieną dieną nusprendžiau prisiminti, kas aš esu iš tikrųjų. Ir tai, kas įvyko po to, pakeitė viską…
Supratimas atėjo netikėtai. Įprastas antradienis. Sutvarkiau butą, pagaminau vakarienę. Sėdau, žiūrėjau pro langą.
Anksčiau visada buvo veiklos. Vaikams reikėjo dėmesio. Sūnus — futbolas, dukra — šokiai. Pamokos, tėvų susirinkimai, gydytojai. Lakiausi kaip voverė rate.
Dabar tyla. Tuščias butas. Niekas nekviečia: “Mama, padėk!”
Ir nežinojau, kuo save užimti.
Paskambinau dukrai: — Marija, kaip sekasi? — Normaliai, mama. Užsiėmusi, perskambinsiu.
Parašiau sūnui. Perskaitė, bet neatsakė.
Supratau — jiems manęs daugiau nereikia. Jie užaugo. Gyvena savo gyvenimu.
O aš gyvenimo neturiu. Buvo tik jų gyvenimas.
Vakare vyras grįžo, pavakarieniavo, atsisėdo prie televizoriaus. Paklausiau: — Kaip praėjo diena? — Normaliai. — Nori pasikalbėti? — Apie ką? — Nežinau. Tiesiog pasikalbėti.
Jis žiūrėjo į mane nustebęs: — Kas atsitiko? — Ne. Tiesiog… man nuobodu. — Nuobodu? Užsiimk kuo nors naudingu. — Kuo? — Nežinau. Žiūrėk serialą.
Jis grįžo prie televizoriaus. Aš nuėjau į miegamąjį.
Supratau: aš visiems — fonas. Mama, kuri pamaitins. Žmona, kuri sutvarkys. Bet ne žmogus. Ne asmenybė.
Aš pati tapau fone. Užmiršau save.
Kitą dieną nusprendžiau prisiminti. Kas aš? Ką mėgau?
Jaunystėje šokdavau. Mėgau. Svajojau būti choreografe. Tėvai sakė: nesvarbu. Ištekėjau, gimdžiau vaikus. Palikau.
Radau šokių studiją rajone. Suaugusiems. Užsirašiau.
Pirmoji pamoka buvo keista. Aš — vyriausia. Kiti jaunesni. Gėdijausi. Kūnas neklausė.
Bet aš šokau. Pirmą kartą per trisdešimt metų. Ir jaučiausi gyva.
Vyras nustebo: — Kur ketini? — Į šokius. — Tavo amžiuje? — O kas negerai su mano amžiumi?
Jis gūžtelėjo pečiais.
Vaikai pasijuokė: — Mama, ką tu? Šokiai skirti jauniems. — Aš nesu sena. — Na, kažkaip keista.
Buvo skaudu. Bet nenustojau.
Po mėnesio susipažinau su moterimis studijoje. Pradėjome susitikti, gerti kavą, kalbėtis. Visos turėjo panašias istorijas: augino vaikus, pamiršo save. Dabar ieško vėl.
Užsirašiau į ispanų kalbos kursus. Visada norėjau mokytis. Atidėdavau — vaikai buvo svarbesni.
Dabar mokausi. Man patinka.
Pradėjau skaityti. Ne receptus ir patarimus dėl auklėjimo. Romanai, detektyvai. Dėl savęs.
Vyras pastebėjo: — Tu pasikeitei. — Kokiu prasme? — Nežinau. Tapai kitokia. Mažiau sėdi namie. — Trisdešimt metų sėdėjau namie. Užtenka.
Jis nutilo: — O vakarienė? — Pasigamink pats. Arba užsisakysime. Šiandien man šokiai.
Sūnus atvyko į svečius. Pamatė šokių koncerto afišą ant šaldytuvo: — Mama, tu ką, pasirodysi? — Taip. Po mėnesio. Ateisi? — Rimtai? — Rimtai.
Jis atėjo. Su žmona, su maža dukra. Žiūrėjo, kaip šoku scenoje. Po to priėjo: — Mama, aš nežinojau, kad taip moki. — Aš taip pat nežinojau. Užmiršau.
Marija paskambino vakar: — Mama, girdėjau, šoki? Šaunuolė. Aš didžiuojuosi.
Šie žodžiai sušildė. Ne “keista”, o “didžiuojuosi”.
Vakar sėdėjau virtuvėje, gėriau kavą. Viena. Bet neliūdėjau. Galvojau apie planus: koncertą, italų kalbos egzaminą, susitikimą su draugėmis. Turiu gyvenimą. Savo. Pagaliau.
O jūs atradote save, kai vaikai užaugo? Ar dar ieškote?
